Šiuo metu vykstantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ – labai savireferentiškas ir maloniai lepinantis tikruosius sinefilus. Du iš rekomenduojamų filmų – apie kiną ir jo kontekstus, kurie nebus svetimi ir tiems, kurie į kiną eina retai.
Jautri dokumentika
Šį savaitgalį dar galite suspėti į tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje „Visions du Réel“ žiuri prizą nuskynusį filmą „Gražiausias berniukas pasaulyje“. Turbūt ne vienam teko girdėti apie italų režisierių Luchino Visconti ir juo labiau jo vienu gražiausių laikomą filmą „Mirtis Venecijoje“.
Dokumentinio filmo „Gražiausias berniukas pasaulyje“ centre – jauno aktoriaus Björno Andréseno istorija, kurį pats Vinconti po „Mirties Venecijoje“ premjeros Kanų kino festivalyje ir pavadino gražiausiu berniuku pasaulyje.
Juostoje pasitelkiant archyvinius kadrus bei gyvus pokalbius su Andrésenu nagrinėjamas greitos šlovės fenomenas ir našta, kurią ši gali atnešti jaunam, dar tik bandančiam savo vietą pasaulyje atrasti žmogui.
Filme „Gražiausias berniukas pasaulyje“ kino tema ir jo herojui atnešta šlovė tampa kontekstu, kuris padeda įtikininamai papasakoti istoriją, kurios pabaiga nėra tokia laiminga, kokios būtų galima tikėtis. Čia žaidžiama kontrastais – herojus praeina ilgą kelią, kurį pradeda nuo šlovės, pripažinimo ir turtingo gyvenimo, ir ridenasi vis žemyn. Kaip pats Andrésenas pripažįsta, „Mirtis Venecijoje“ tampa filmu, kuris galiausiai tapo ir jo prakeiksmu, sugriovusiu jam gyvenimą.
Kino gurmanams – apie kitus kino gurmanus
Europos šalių kino forumą „Scanorama“ atidariusi „Bergmano sala“ – puikus pasirinkimas ne tik paties legendinio režisieriaus gerbėjams, bet ir tiems, kurie nėra abejingi įtikinamoms santykių dramoms.
„Bergmano salos“ ašimi tampa porelė dėl Bergmano šiek tiek išprotėjusių kino kūrėjų, atvykusių į mitinę Faro salą. Bergmanu ir jo kūryba jie tiesiog alsuoja – cituoja scenas iš filmų, kuriuos, atrodo, yra išmokę mintinai, svarsto, ką režisierius darytų atitinkamose situacijose ir net prisilaiko prietarų.
Ir iš tiesų Bergmanas ir jo kultas tampa fonu santykių dramai įamžinti – kartais atrodo, kad be jo pora nelabai ir turi apie ką kalbėti.Taigi kiekvienas savaip ieško būdų, kaip savo kasdienybę paįvairinti ir įnešti ugnies į jau, atrodo, nebelabai liepsnojančius santykius.
Filme palengva ima trintis ribos tarp realybės ir fantazijos – tarpusavio konfliktai imami spręsti filmų scenarijais, ir, atrodo, kad meno kūriniai ima susilieti su savo kūrėjais.
Timo Rotho ir Vicky Krieps atlieka puikų aktorinį darbą, o filmo kūrėjai palieka nemažai erdvės apmąstymams ne tik apie santykius, bet ir apie kūrėjus bei aplink juos kuriamus mitus. Visgi žiūrint „Bergmano salą“ sunku nepastebėti, kaip keistai komiškai atrodo visa režisierių ir jo palikimą supanti komercializacija.
Šiuolaikinio pasaulio kritika
Tiems, kurie į kino teatrus eiti nenori – rekomendacija iš „Žmonės Cinema“ platformos.
Prieš keletą metų „Scanoramoje“ rodytas „Kvadratas“ tapo vienu iš hitų, pritraukusių pilnas kino teatrų sales. 2017 metais sukurtas filmas – puiki kritika šiuolaikinio meno laukui bei nuo realybės atitrūkusiam vartotojiškam pasauliui.
„Kvadratas“ – tai muziejaus instaliacija, į kurią atsistojęs kiekvienas gali sulaukti paramos. Kitaip tariant, tai – saugi zona. Kaip atspirties tašką pasitelkdamas šią instaliaciją, režisierius Rubenas Östlundas užsiima aukštesniosios socialinės klasės bei jos gyvenimo būdo kritika. Kai visos gėrio idėjos tampa tik performatyvia priemone, padedančia kurti įvaizdį ir veikianti tol, kol netenka susidurti su tikruoju pasaulyje egzistuojančiu skurdu.
Filmo centre – absoliučiai stereotipinis meno kuratorius Kristianas, kuris priiminėja vieną neteisingą sprendimą po kito, kurių kiekvienas – įstatantis į vis juokingesnę ir absurdiškesnę situaciją.
„Kvadratas“ – puiki priemonė, leidžianti sau priminti, kiek daug absurdo slypi kasdienybėje ir kiek daug veidmainiškumo slepia gražūs įvaizdžiai.
