Gerą trečdalį ar net daugiau pagrindinės festivalio programos sudaro didžiųjų studijų „Warner Bros“, „Universal“, „Amazon“ ir „Netflix“ produkcija. Tai Venecijai leidžia kovoti dėl žiniasklaidos dėmesio su Kanais. Deja, naujienos apie žiūrovų ovacijas ir raudono kilimo aprangą nustelbia pačius filmus, kurie nustumiami į antrą planą.
Didieji kino vardai šiemet pasiūlė gamybine prasme kokybišką, bet nuobodų ar tuščią turinį, ko iš tiesų ir buvo galima tikėtis. Nepadėjo ir tai, kad nuo pirmųjų bilietų paleidimo dienų, strigo festivalio sistema, sukėlusi nemažai nervų akredituotiems industrijos atstovams bei kino gerbėjams. Tai gan keista, turint galvoje, kokius metinius biudžetus turi tokio masto kino renginiai, nesugebantys iki galo pasirūpinti pačiais paprasčiausiais ir pragmatiškiausiais dalykais.
1
Cate Blanchett filme „Tar“
Po įvykusios Toddo Fieldo filmo „Tar“ premjeros festivalio pradžioje buvo galima lengvai nuspėti, kam šiemet atiteks geriausios aktorės apdovanojimas. 158 min. trukmės juosta neprailgsta dėl įstabaus aktorės C.Blanchett pasirodymo.
Net ir nesidomintiems klasikine muzika, jos meistriškai įkūnijama dirigentė Dylia Tar prikaustys dėmesį nuo pat pirmųjų minučių. Ji – pripažinta dirigentė, paskirta dirbti Berlyno nacionalinėje filharmonijoje. Reikli, griežta ir puiki savo srities specialistė, turinti vieną problemą – ją traukia moterys, esančios silpnesnėje pozicijoje.
Ar iš tiesų taip gerai gyvena klasikinės muzikos atstovai?
Režisierius analizuoja galios dinamiką klasikinės muzikos industrijoje, tačiau kartais kyla klausimų jo pasirinktiems sprendimams. Ekrane iššokančios socialinių tinklų žinutės įgauna tam tikrą prasmę tik filmo pabaigoje, tačiau jos taip ir nėra iki galo išrišamos.
Siužeto logiką kartais kvestionuoja ir dirigentės gyvenimo būdas: prašmatnus butas, prabangi mašina, skrydžiai privačiu lėktuvu. Ar iš tiesų taip gerai gyvena klasikinės muzikos atstovai? Nepaisant to, T.Fieldas sukuria įtaigų, kartais juokingą filmą, parodančiame, kaip lengva pasiekti karjeros dugną, praradus galios poziciją.
2
Brendano Fraserio sugrįžimas į didįjį ekraną
Naujausia Darreno Aronofskio juosta „Banginis“ („The Whale“), pastatyta pagal Samuelio D. Hunterio pjesę, žymi Brendano Fraserio, geriausiai plačiajai publikai žinomo iš „Mumijos“ filmų, sugrįžimą. Aktorius kurį laiką kovojo su depresija, todėl daugiau pasirodydavo televizijos serialuose arba mažuose vaidmenyse.
„Banginyje“ jis vaidina didelį antsvorį turintį anglų kalbos mokytoją, kuris nuotoliniu būdu moko studentus. Jis vos gali paeiti ar pasikelti nuo sofos, tačiau niekaip negali sustabdyti savo žalingų valgymo įpročių. Viso filmo veiksmas vyksta vienoje lokacijoje – Čarlio apšiurusiame bute, į kurį po darbo užsuka jo draugė, medicinos seselė Liz (akt. Hong Chau). Kasdieninę vyro rutiną sugriauna į būtą įsiveržianti paauglė dukra Eli, su kuria vyras nebendravo aštuonerius metus. Ją vaidina serialo „Keistų dalykų“ aktorė Sadie Sink.
Režisierius labai tiesmukai vartoja visas alegorijas ir simbolius, kurie tiesiog sukramtomi už patį žiūrovą.
Kaip ir seriale filme ji atlieka panašų, piktos ir nerimastingos paauglės vaidmenį, kuris galiausiai viso siužeto metu išlieka vienodas ir galų galiausiai tiesiog pradeda erzinti.
D.Aronofskis filmuose mėgsta kalbėti apie religiją ar naudoti jos simbolius, to neišvengiama ir čia, veikėjams interpretuojant Bibliją ir kalbant apie bažnyčią. Režisierius labai tiesmukai vartoja visas alegorijas ir simbolius, kurie tiesiog sukramtomi už patį žiūrovą. Aiškiai suprantama ir tai, kad parašytas scenarijus yra teatro pjesė, kuri dėl savo „teatrališkumo“ ne visada veikia kine. Bet negalima paneigti, kad Čarlio vaidmuo B.Fraserio karjero žymi naują karjeros pakilimą ir tikrai liks vienas jo įsimintiniausių pasirodymų kine.
3
Perlas siaubo žanro gerbėjams
Gerai nepriklausomo kino gerbėjams žinoma JAV studija „A24“ nekonkursinėje Venecijos kino festivalio programoje pristatė psichologinį siaubo filmą „Perlė“ („Pearl“), kuriam pirmą kartą su režisieriumi Ti West aktorė Mia Goth parašė scenarijų.
Ši juosta yra trilogijos „X“ antroji dalis, pasakojanti pirmojo filmo priešistorę. Toronto kino festivalyje T.West pranešė apie būsimą kūrinį „MaXXXine“, kuriame pagrindinį vaidmenį kaip ir ankstesniuose atliks M.Goth. Juostoje ji vaidina jauną merginą, gyvenančią mažo miestelio rančoje.
Gaila, bet panašu, jog ši juosta nepasieks Lietuvos kino teatrų.
Labiau už viską Perlė nori pabėgti nuo nykaus gyvenimo, kontroliuojančios motinos, sergančio tėvo ir tapti nebyliojo kino žvaigžde. Mergina labiausiai švyti slapta žiūrėdama filmus vietiniame kino teatre, kur ji įsivaizduoja, kaip vieną dieną žiūrovai ten rinksis dėl jos. Juostoje veiksmas vyksta paskutiniaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais, kuomet šalyje buvo paplitęs ir ispaniškas gripas. Dėl viruso nerimaujanti motina ir dėvimos medžiaginės kaukės primena mums ir apie neseniai patirtą pandemiją, kurios metu režisierius ir vystė filmą.
Jame jis referuoja ir į senąjį Holivudą: nuo pasirodančių pirmųjų užrašų kino ekrane iki scenų perėjimo ir garso takelio – viskas primena klasikinius filmus. Kompozitorių Tyler Bates ir Timothy Williams sukurta muzika atspindi pačios Perlės sutrikusią asmenybę. Jos svajones ir įsivaizdavimus lydi pasakiškos, „Disnėjaus“ tipo melodijos, kurios pasikeičia į siaubą kaustančias, kada mergina susiduria akis į akį su realybe ir savo įniršį išleidžia žudydama aplinkinius. M.Goth atliko puikų darbą, įkūnydama naivios išvaizdos ir elgesio merginą, kurios viduje slypi demoniška asmenybė. Gaila, bet panašu, jog ši juosta nepasieks Lietuvos kino teatrų.
4
Ovacijos nereiškia nieko
Jau įprasta, kad po premjerų Kanų ar Venecijos kino festivaliuose pasipila straipsniai apie žiūrovų ovacijų trukmę, kas tapo tikra kino žurnalistikos parodija. Tiesa ta – jog plojama visiems filmams. Ir tai, kad režisieriai ir aktoriai sulaukė 6-ių ar 10-ies minučių ovacijų, nepasako nieko apie filmų kokybę.
Dėl popdievaičio Harry Styles gerbėjai prie kino teatro pradėjo rikiuotis likus parai iki Olivios Wilde filmo „Nesijaudink, brangioji“ („Don‘t Worry, Darling“) premjeros. Klyksmai lydėjo ir jaunuoju Leonardo Dicaprio vadinamą Timothée Chalamet, kuris atliko vaidmenį Luca Guadagnino „Bones and All“.
Nei vieno iš jų filmai pernelyg nesužibėjo. Jie patys taip pat. H.Styles, pabėgęs nuo vaikinų grupės „One Direction“ įvaizdžio, tapo tikra popmuzikos žvaigžde. To nebūtų galima pasakyti apie jo kelią į Holivudą. Pirmą kartą pasirodęs Christopherio Nolando „Diunkirke“ („Dunkirk“, 2017), šiais metais kino teatruose jį bus galima išvysti dvejose juostose: jau minėtoje „Nesijaudink, brangioji“ ir Toronto kino festivalyje parodytoje „Mano policininkas“ („My Policeman“, 2022). Deja, nei už vieną vaidmenį jis nesulaukė palankaus kritikų vertinimo.
O.Wilde ilgai lauktame psichologiniame trileryje, kuris paskutinėse filmo minutėse virsta į mokslinės fantastikos žanrą, jis kartu su Florence Pugh vaidina sutuoktinius Džeką ir Alisą, gyvenančius uždarame miestelyje „Pergalė“, Kalifornijoje.
Režisierė paviršutiniškai kritikuoja patriarchiją, žiūrovams pasiūlydama akį traukiančius vaizdus, tačiau tuščią turinį, kurį gelbėja tik F.Pugh vaidyba.
L.Guadgnino „Bones and All“ juostoje T.Chalamet įkūnijamas Li įsimyli Maren (akt. Taylor Russell), kuri ir yra filmo varomoji jėga. Išgarsėjęs po „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“, 2017) aktorius kiekvienoje juostoje vaidina panašų tipažą, įkūnydamas nerimastingą jaunuolį, kurio veido išraiškos nepriklausomai nuo vaidmens beveik visai nesikeičia. Pats filmas turi coming-of-age dramos, siaubo ir kelio žanro filmų elementų, galiausiai iki galo netapdamas nei vienu iš jų.
5
Dokumentinis filmas apie Joną Meką
Venecijos kino festivalio Klasikos programoje įvyko K.D.Davidson filmo „Rojaus fragmentai“ („Fragments of Paradise“, 2022) premjera, išrinkta geriausiu dokumentiniu filmu. Režisierė siūlo tradicinį, biografinį kūrinį apie avangardinio kino kūrėją.
8 mėn. praleidusi J.Meko archyve, ji sukonstravo juostą iš menininko videomedžiagos, pokalbių su Joną pažinojusiais asmenimis ir Lietuvoje nufilmuotų Semeniškių bei Vilniaus vaizdų. Chronologine tvarka išdėliotame pasakojime – ištraukos iš žymiausių J.Meko darbų bei nematyti archyviniai kadrai. Juose įterpiami interviu su menininko artimaisiais – buvusia žmona Hollis Melton, vaikais Oona ir Sebastianu bei dukterėčiomis Edita Mekaite-Rubiniene ir Ina Mekaite-Guogiene.
Kartu pasirodo ir įžymios asmenybės, kurioms J.Mekas kūryboje padarė įtaką: Martinas Scorsese, Johnas Watersas, Jimas Jarmuschas, Marina Abramovič ir kt.
Kaip teigė pati filmo kūrėja, jos tikslas buvo plačiąją visuomenę supažindinti su menininko kūryba ir asmenybe. Todėl aišku, kodėl kūriniui pasirinkta tradicinė formą, per daug nelendant gilyn. Tikėtina, kad apkeliavęs kino festivalius ir teatrus, filmas atras vietą vienoje iš didžiųjų internetinių platformų.
