SVEIKI ATVYKĘ Į MONPARNASĄ
Polą paliko po dešimties metų draugystės. Rankose ji turi tik katiną – ir tą ne savo – bei saują sudaužytų vilčių. Būdama 31-erių, be planų ir pinigų, ji nusprendžia nepasiduoti ir mėgina savo gyvenimą statyti iš naujo.
Kanų kino festivalyje „Auksine kamera“ apdovanotas režisierės ir scenaristės Léonor Serraille debiutinis filmas „Sveiki atvykę į Monparnasą“ (2017) nesiūlo personažės, kuri stoiškai įveikia visas gyvenimo kliūtis. Ne, Pola, kaip ir daugiau mažiau mes visi, nuolat priima neteisingus sprendimus, nesprendžia problemų tol, kol jos visu svoriu neužkrenta ant jos pečių, o erzinančių savybių turi daugiau, nei tų, kurias su pasididžiavimu galėtų įrašyti į CV. Tačiau būtent todėl jos istorija atrodo tokia tikra, tokia absurdiškai pažįstama, ir, perfrazavus ją pačią, gal ir nelabai protinga, bet užtat nuoširdi – puiki kombinacija tiems, kurie pavargo nuo dramaturgiškai sustyguotų ir į laimingą pabaigą vedančių pasakojimų, kai tuo pat metu tenka tvarkytis su chaotišku savo gyvenimu.
ŽIULIS IR DŽIMAS
Drąsiai galima rekomenduoti bet kurį filmą iš šiųmetinės „Žiemos ekranų“ Jeanne Moreau retrospektyvos, bet Francois Truffaut „Žiulis ir Džimas“ (1962) yra nemari klasika, o J.Moreau suvaidinta Katerina – neabejotinai viena stipriausių, ryškiausių, sudėtingiausių personažių jos karjeroje, privertusi ne vieną kritikų kartą permąstyti tradicinį moters įvaizdį kine.
Prancūzų „Naujosios bangos“ pradžią žymintis „Žiulis ir Džimas“ pasakoja apie meilės trikampį tarp Katerinos ir dviejų draugų – prancūzo Džimo ir vokiečio Žiulio. Katerina – laisva ir nepriklausoma, kupina jaunatviško šėlsmo ir ryžto, galiausiai bus priversta pasirinkti vieną iš draugų, tačiau tai, ar jos sprendimas buvo teisingas, paaiškės tik po daugelio metų...
„OCCIDENTAL“
Į viešbutį „Occidental“ atvyksta dviejų italų – Antonijaus ir Džordžijaus – pora, tačiau viešbučio vadybininkė Diana, nors ir neturėdama jokių įrodymų, įtiki, jog jiedu yra apsišaukėliai, norintys apiplėšti klientus. Tiesa, kitokios nuomonės laikosi flirtuoti nesiliaujanti Romy, dirbanti registratūroje, ir į viešbutį atvykę policininkai… Kol gatvėje vyksta protestai, „Occidental“ verda savos aistros, sulig kiekviena minute vis labiau tankinančios absurdą.
Debiutinis Neïlo Beloufa filmas „Occidental“ (2016) yra pabrėžtinai stilingas, siurrealus, chaotiškas, kičiškas, teatrališkas. Ir nors, atrodytų, kiekvienas šių epitetų galėtų nuskambėti kaip priekaištas, eklektiškame „Occidental“ pasaulyje, kur trilerio žanras persipina su juodojo humoro komedija, visa tai atrodo laiku ir vietoje. Galiausiai, net jei pats filmo vyksmas žiūrovus kartkartėmis ir gali priversti gūžčioti pečiais, pritrenkiantis, dramaturgiškai ir vizualiai įspūdingas finalas leidžia pamiršti bet kokias su „Occidental“ susijusias abejones.
SAMURAJUS
Po įvykdyto užsakymo samdomas žudikas Džefas (akt. Alanas Delonas) sulaikomas policijos, tačiau pritrūkus įrodymų paleidžiamas į laisvę. Tik čia jo jau laukia tie patys užsakovai, patys nusprendę sumedžioti Džefą, kuris žino per daug...
„Samurajuje“ (1967) Jeanas-Pierre’as Melville’is pasiekia melvilliškojo kino viršūnę – lakoniškas, elegantiškas, minorinis, egzistencinis, nuo bet kokių pašalinių trukdžių ir nereikalingų kalbų atribotas „Samurajus“ ne veltui įrašytas į noir aukso fondą. Iš jo mokėsi tokie režisieriai kaip Johnas Woo ar Quentinas Tarantino, o klasika tapęs filmas ir šiandien atrodo nepavaldus laikui. Tai poezija apie gangsterius ir poezija apie kiną – juosta, kurią privalu pamatyti visiems, pakvaišusiems dėl kriminalinių filmų ir norintiems pažinti tikrą šio žanro grynuolį.
PARYŽIUS, 1900-IEJI
Iš archyvinės medžiagos sumontuotas Nicole Védrès ir Pierre Braunberger dokumentinis filmas „Paryžius, 1900-ieji“ (1948) nukelia į belle époque – laiką, kai diktatūrų dar nesulaužyta Europa tebegyveno optimizmo ir taikos idėjomis, nors karo nuojauta tvyrojo jau visai greta.
„Paryžius, 1900-ieji“ yra daugiasluoksnis laikmečio portretas. Prieš žiūrovų akis iškyla Eifelio bokštas, vyksta Pasaulinė paroda, žygiuoja sufražistės, moja Enrico Caruso, parkuose dykinėja paryžiečiai. 73 min. filme telpa ir praėjusios epochos ilgesys, ir politinių, socialinių, technologinių permainų dvelksmas, ir odė pačiam kinui – modernybės šaukliui.
