DEBESYS IŠSISKLAIDO
Prasidėjus ekonominei krizei atleidžiamas tramvajaus vairuotuoju dirbęs Lauris ir vyriausioji restorano padavėja Ilona – ji savo buvusios darbovietės situaciją apibendrinta kaip reta kaurismäkiškai: „Restorano lankytojai seni, nebeišgeria tiek, kiek anksčiau.“ Laurio ir Ilonos bandymai atsistoti ant kojų baigiasi nesėkme: naujais susidūrimais su mokesčių inspekcija, parduotu automobiliu ir praloštais pinigais kazino.
Filme „Debesys išsisklaido“ (Drifting Clouds, 1996) A.Kaurismäki idealia proporcija maišo humorą su melancholiją, desperaciją su kasdieniška laime. Ir visa tai, net įspraudžiant personažus į keisčiausias, liūdniausias, absurdiškiausias situacijas, kuriama su begaline meile savo herojams – žmonėms, bandantiems net juodžiausią naktį rasti spindulėlį vilties.
LENINGRADO KAUBOJAI KELIAUJA Į AMERIKĄ
Sibiro tundroje apie sėkmę ir šlovę svajoja grupės „Leningrado kaubojai“ nariai. Bėda tik ta, jog groja jie beviltiškai blogai, niekas jų neklauso, o ir galimybių prasimušti – maža. Nelieka kitos išeities, tik keliauti į JAV, kur muzikantai tikisi pasiekti savo karjeros viršūnę.
Kelio filmas apie Leningrado kaubojus sulaukė tokio pasisekimo, jog buvo sukurti dar du jo tęsiniai, o po filmo pasirodymo ekranuose išties susikūrė grupė „Leningrado kaubojai“, savo muzikinę karjerą tęsianti iki šiol. „Leningrado kaubojai keliauja į Ameriką“ (Leningrad Cowboys Go America, 1989) yra filmas-nuotykis: ir pats režisierius pripažįsta, jog prieš pradedant filmuoti jis buvo sugalvojęs tik pirmą ir paskutinę scenas. Visa kita – improvizacija, filme įgyjanti pačias keisčiausias formas.
ŽMOGUS BE PRAEITIES
Žiauriai sumuštas vyras nebeprisimena, kas jis toks, kur gyvena ir ką veikia. Savo gyvenimą jam tenka pradėti iš naujo, todėl jis prisijungia prie Helsinkio priemiestyje gyvenančių benamių grupės.
Amnezija, tokia populiari aplinkybė kine, visad nurodo į klausimą, koks buvo herojaus gyvenimas iki tol, kol šis prarado atmintį. Tačiau filme „Žmogus be praeities“ (A Man Without a Past, 2002) praeitis A.Kaurismäkio, rodos, visai nejaudina – juk ir realybė pakankamai dramatiška. Vis tik režisierius tikras – nei praradus atmintį, nei turėtą socialinę padėtį, neprarandama empatija, atjauta ir meilė.
MERGINA IŠ DEGTUKŲ FABRIKO
Šis filmas – tai šiuolaikinė pasakos „Mergaitė su degtukais“ interpretacija. Irin dirba degtukų fabrike, o visus uždirbtus pinigus atiduoda ja pernelyg nesidominčiai mamai ir patėviui. Naivioji Ines tiki, jog jei kur nors šiame liūdname pasaulyje ir slypi krislas vilties, tai tik meilėje.
A.Kaurismäkis kuria juodąją komediją apie darbininkų klasės atstovę, mažiausią visuomenės sraigtelį, ir ją slegiančias bėdas, tokias gilias ir juodas, jog sunkiai išreiškiamas žodžiais. Vis tik režisierius žiūrovą apgauna: socialinis realizmas, dominuojantis didžiąją dalį filmo, antrojoje dalyje pasitraukia į antrą planą ir „Mergina iš degtukų fabriko“ (The Match Factory Girl, 1990) pasuka netikėta linkme. Net ir ištvermingiausiųjų kantrybės taurė vieną dieną persipildo.
KITA VILTIES PUSĖ
Berlyno kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas naujausias A.Kaurismäkio filmas „Kita vilties pusė“ (The Other Side of Hope, 2017) iš režisieriaus filmografijos pernelyg neišsiskiria: ir čia minimalizmas pinamas su nostalgija, o subtilūs juokeliai sakomi rimtų rimčiausiais veidais.
„Kitoje vilties pusėje“ režisierius atsigręžia į pabėgėlių krizę ir tai, be jokios abejonės, yra politinis pareiškimas. Vis tik kitaip nei daugelis socialines temas nagrinėjančių kūrinių pastarųjų metų kine, „Kita vilties pusė“ nepiešia realybės vien tamsiomis spalvomis. Priešingai, filme manifestuojamas žmogiškumas, apie kurį A.Kaurismäkis kalba ne siūlydamas aukotis dėl kito pamirštant save, o suteikiant žiupsnelį vilties tam, kuriam jo beprotiškai reikia.
