„Neruda“ (režisierius Pablo Larraín)
Filmas, kuris tikrai turėtų sudominti Nobelio literatūros premijos laureato Pablo Neruda gerbėjus. Šio filmo siužeto pagrindui pasirinktas poeto gyvenimo epizodas, kai jis, būdamas kairiųjų pažiūrų, 1948 metais sukritikavo šalies prezidentą Gabrielį Gonzálezą Videlą ir dėl to buvo priverstas bėgti į Argentiną.
Tačiau tai nėra biografinis filmas, kuriame siekiama kuo ryškesnio dokumentalumo, tikslaus faktų atskleidimo. Atvirkščiai, režisierius laisvai žongliruoja faktais, supindamas juos su išmone, jungdamas įvairiausius stilius – rasime čia ir satyros, ir detektyvo, politinio trilerio elementų, siurrealistiškos nuotaikos. P.Neruda čia atlieka ir simbolinį vaidmenį, jo personažu siekiama atskleisti meno vietos visuomenėje, jo santykio su politika temas, tai kartu ir būdas interpretuoti šalies istoriją. Tačiau, žinoma, P.Neruda poezija, tiesiogiai ar ne, apgaubia visą filmą, jo konstrukciją, paversdama šio kino žiūrėjimą stipriai poetiniu potyriu.
Apie šį filmą „Kino pavasario“ dienoraščiuose rašė Monika Gimbutaitė: „Neruda“ kaip poema, „Neruda“ kaip simfonija – taip duoklę literatūros genijui atiduoda P.Larraínas, tikintis, jog niekas nesupurto sistemos taip stipriai, kaip kūryba. Didinga. Gražu. Gražu, nes P.Larraino filmai visad stilistiškai apgalvoti ir vizualiai sustyguoti. Netikėta, nes rodydamas nebylią pogrindyje besislapstančio Nerudos ir jo ieškančio policijos inspektoriaus kovą, režisierius pats trina ribas tarp realybės ir fikcijos, savotiškai perkeldamas filmo siužetą į literatūros plotmę.
„Amerikietiška pastoralė“ (režisierius Ewanas McGregoras)
Rasite mažai Philipo Rotho kūrybos gerbėjų, kurie apie šį filmą atsilieps pozityviai. Kultinių, didelę įtaką padariusių knygų ekranizavimas – nedėkingas darbas, ir tik retam režisieriui pavyksta išlaikyti šį išbandymą. Ph.Rotho knygos „Amerikietiška pastoralė“ (į lietuvių kalbą vertė Rasa Drazdauskienė), pelniusios jam Pulitzerio premiją, ekranizacijos, deja, prie tų sėkmingųjų sunkiai pavyktų priskirti. Beje, E.McGregoras čia nėra vienišas – paprastai kalbant apie Ph.Rotho knygų adaptacijas pagrindinis svarstymas būna, kuri iš jų yra mažiausiai pavykusi. Ir visgi, esu tikras, daug literatūros mėgėjų į šį filmą nueis bent jau vedini smalsumo.
Taigi, jeigu Ph.Rotho sunkiasvoris romanas, tyrinėjęs žmogaus svajonių žlugimo, sudėtingų santykių su kitais ir savivokos, žydiško identiteto, socialinio lūžio temas, buvo psichologiškai labai įtaigus, persmelktas niūria ironija, filmas į tas gilias knygos gelmes taip ir nepanyra. Perteikti subtilias potekstes, niuansus režisierius, regis, nelabai ir bandė, tepaėmęs pagrindines knygos siužetines linijas, knygos „kaulus“, o pagrindinių personažų psichologiniai portretai neįtikina. Tiesą sakant, skaitant Ph.Rotho kūrinį, jo pasakojimo būdą, sakinių konstrukcijas, išvis tampa neaišku, ar jo knygas įmanoma ekranizuoti, perteikti bent jau apytikslį kūrinių jausmą.
Sunku pasakyti, koks būtų šio kūrinio vertinimas, jeigu negretintume jo su knyga. Štai vienas iš „Kino pavasario“ programos sudarytojų E.Pukšta apie filmą sako štai ką: „Jautrioje dramoje giliai pasineriama į komplikuotus tėvo ir dukters santykius. Kartu atkuriamas tikslus socialinių neramumų prezidento Richardo Nixono valdymo metais krečiamos JAV portretas. Vienos gražios šeimos tragedija sugretinama su visos tautos vertybių žlugimu. Pagarbos vertas debiutas.“
Visgi Ph.Rotho kūrybos gerbėjai, matyt, pripažins, kad šio autoriaus šešėlis pernelyg sunkiai gula ant šios ekranizacijos, taip ir neleisdamas režisieriui iš jo išsivaduoti.
„Bėgam iš Berlyno“ (režisierius Fatihas Akinas)
Wolfgango Herrondorfo kūrinys „Čikas“ (į lietuvių kalbą vertė Rasa Kičaitė-Petraitienė) – puikiai žinoma knyga paaugliams, išversta į 25 kalbas, apdovanota įvairiomis premijomis, tai smagus, o kartu ir kiek melancholiškas kelio pasakojimas apie brendimą, apie dviejų 14-ečių nuotykius keliaujant vogtu automobiliu, taip pamažu įžengiant į suaugusiųjų pasaulį.
Turkų režisierius Fatih Akin, jau puikiai žinomas „Kino pavasario“ žiūrovams, sugebėjo, perkeldamas šią knygą į ekraną, sukurti šiltą, nostalgijos potėpiais pripildytą atmosferą. Paauglių vasaros nuotykiai, leidžiantys jiems suprasti ir prisirišimą, meilę, atsakomybę, o taip pat paliečiant ir susvetimėjimo šeimoje temą, yra pramoginis, žiūroviškas filmas, tikrai rasiantis savo auditoriją. Na, o skaičiusieji šią knygą galės palyginti, kiek jų įsivaizdavimas apie personažus skiriasi nuo režisieriaus vizijos.
„Garbės pilietis“ (režisieriai Gaston Duprat, Mariano Cohn)
Ši knyga tiesiogiai nesisieja su jokiu kūriniu, tačiau knygų mėgėjų dėmesį galėtų sudominti vien jau tuo, kad pagrindinis šio kūrinio personažas – rašytojas. Ir net ne eilinis rašytojas, o Nobelio literatūros premijos laureatas Danielis Montovani. Nelabai mėgstantis bendrauti, jis visgi priima kvietimą vykti į savo gimtąjį miestą Argentinoje, kur jam ketinama įteikti garbės piliečio vardą. Filme gausu humoro, neretai ir tamsoko, makabriškų situacijų, tačiau po komedijos sluoksniu galime užtikti ir gilesnių prasmių apie kultūrų susidūrimus ar (ne)galimybę surasti savo šaknis.
Apie šį filmą „Kino pavasario“ dienoraščiuose rašė Monika Gimbutaitė: „Garbės pilietis“ priverčia nuoširdžiai kvatotis (mano asmeniniu favoritu tapo salasiečių sukurtas filmukas, dedikuotas naujajam garbės piliečiui), tačiau tarp absurdiškų juokelių spėja iškelti ir svarbius klausimus apie meno institucionalizavimą bei galios santykius, be kurių neišsiverčiama nei gyvenime, nei kūryboje“.
„Ledi Makbet“ (režisierius Williamas Oldroydas)
Rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ – įvairiausias formas įgavęs kūrinys. Apysaka jau ne kartą buvo ekranizuota, kurti spektakliai, pagal ją Dmitrijus Šostakovičius sukūrė operą. Šįkart šio autoriaus kūrybą nusprendė interpretuoti britų teatro ir operos režisierius Williamas Oldroydas.
Filmo siužetas: „1865 metai. Šiaurės Anglijos kaimas. Ledi Ketrin (Florence Pugh) niekaip nepritampa pasiturinčių didikų šeimoje. Ne savo noru ji ištekėjo už daug vyresnio žemvaldžio Aleksanderio. Nelaiminga 17-metė nuolat tūno izoliuota tvankiame erdvių rūmų kambaryje, prižiūrima tarnaitės Anos. Vyrui pagaliau išjojus verslo reikalais, Ketrin įvilioja į lovą tarną Sebastianą. Apie neblėstančią aistrą netrukus pasklinda įvairiausi gandai. Tačiau laisvės paragavusi Ketrin neketina sustoti, numoja į uošvio pageidavimą pagimdyti įpėdinį ir atsiduoda asmeniniams troškimams. Ji yra pasirengusi manipuliuoti, šantažuoti, meluoti, išduoti ir kerštauti. Jai nesvarbu, kad pastangos išprovokuos kruvinas pasekmes“.
Filmas labai vizualus, jo kūrėjai daug dėmesio skyrė detalėms, pastangoms perteikti XIX amžiaus antrosios pusės atmosferą. Savo darbą jie atliko meistriškai. Tad jei įdomu, kaip 1865-ųjų N.Leskovo kūrinys atrodo praėjus 152 metams, ši kostiuminė drama išties nusipelno dėmesio.
