N.Hoss vaidina iš koncentracijos stovyklos paleistą dainininkę Nelę Lenz. Jos kūnas nusėtas žaizdomis, o veidas neatpažįstamai subjaurotas. Žydų centre dirbanti draugė Lenė organizuoja chirurginę veido rekonstrukcijos operaciją.
Gydytojas bando atkurti dainininkės išvaizdą pagal nuotrauką, bet moteris prabunda nepanaši į save. Nepaisydama Lenės prieštaravimų, Nelė vis dažniau lankosi amerikiečių pamėgtame muzikiniame bare „Feniksas“, kur groja buvęs sutuoktinis Džonis. Žmonos mirtimi įtikėjęs vyras neatpažįsta Nelės, bet pateikia jai viliojantį finansinį pasiūlymą. Apmaudą ir pyktį užgniaužusi moteris sutinka tapti savo pačios antrininke, nes trokšta susigrąžinti prarastą gyvenimą. Taip pat Nelei norisi išsiaiškinti, ar tikrai būtent Džonis šaltakraujiškai ją išdavė.
Keletas klausimų nepaprastai įtikinamai Nelę suvaidinusiai N.Hoss.
– Šiame filme jūs vaidinate, kad vaidinate, tiksliau – apsimetinėjate, kad nesate tuo, kuo iš tikro esate. Kaip susidorojote su šia painia užduotimi?
– Nelė tikisi, kad sutuoktinis jos, pasikeitusios po plastinės veido rekonstrukcijos, neatpažins. Žvelgiant iš šalies, tai naivu ir kvaila. Tačiau Nelei taip neatrodo, nes ji tiesiog pati nebesupranta, kas iš tikro esanti. Reikia nepamiršti, kad tai istorija apie ypatingai traumuotus žmones, karo sužalotą tautą. Iš to ir kyla Nelės tragizmas. Norėjau pasinerti į vaidmenį apie tai per daug negalvodama, neanalizuodama šios situacijos pernelyg giliai.
– Kas jums yra Nelė?
– Ji – lyg ateivis su tvarsčiu ant veido, praradęs orumą, tapatybę, moteriškumą. Tačiau būtent tai ir yra jos galingiausi varikliai. Žinoma, aš svarsčiau, kodėl Nelė grįžo, kodėl ji leidosi į tokį pavojingą žaidimą? Mano išvada – tai moteris, kuri per daug negalvoja, o tiesiog kliaunasi savo širdimi. Tą vaidindama ir bandžiau daryti.
– Esate aukšta – virš 1,80 cm. Minėjote, kad ūgis dažnai pagelbėdavo kuriant vaidmenis. Kaip šį kartą jį išnaudojote?
– Sprendžiau, kaip turėtų judėti mano kūnas, kad dar labiau išreikštų Nelės destrukciją. Žiūrėdami tremtinių nuotraukas, pastebime jų išsekusius kūnus. Tų žmonių plonumas man asocijuojasi su noru būti nematomais, troškimu, kad niekas jų nepastebėtų ir dar labiau nenuskriaustų. Stengiausi, kad Nelės kūnas būtų sukaustytas baimės ir kad jis ilgainiui lyg gėlė pražystų. Moters galva pamažu kyla, kol ji galiausiai pradeda grįžti į save, į savo kūną.
– „Feniksas“ – šeštasis Christiano Petzoldo filmas, kuriame vaidinate. Kaip keitėsi jūsų kūrybiniai, darbiniai santykiai per tą laikotarpį?
– Jaučiu šiam kino kūrėjui didžiulę pagarbą. Tarp mūsų vyrauja abipusis pasitikėjimas, tačiau iš to kyla ir didžiuliai reikalavimai vienas kitam. Prieš sutikdama jį, buvau nusifilmavusi dviejuose filmuose. Iki to laiko vadinau teatre.
Vokietijoje Ch.Petzoldas vienas stipriausių režisierių ir man labai pasisekė, kad būtent jis atvedė mane į kiną, paaiškino jame vykstančius procesus. Po patirties ankstesniuose jo filmuose suvokti Nelės charakterį buvo daug lengviau. Nežinau, kaip būtų, jei, tarkime, „Fenikso“ aikštelėje būčiau atsidūrusi keleriais metais anksčiau. Gali būti, kad pagrindinė veikėja būtų visai kitokia. Dirbdami mes drauge vystome istorijas, o tai įmanoma tik tarp draugų ar kolegų, kurie vienas kitu besąlygiškai pasitiki.
– Filmas parodo, kad dauguma žydų išdavė savus vokiečiams. Kaip jūs suvokiate šią situaciją?
– Man jau mokykloje buvo labai įdomu tai, kas vyko po karo. Labai svarbu kelti klausimus, neapsimetant, kad viskas jau praeityje ir turime gyventi toliau. „Feniksas“ tą ir daro – jis užduoda labai nepatogius klausimus.
