Sunkiai įpirkti dieviškieji „X įsakymų“ („The ten Commandments“, rež. Cecil B. DeMille, 1923)
Pirmaisiais kino dešimtmečiais religiniai filmai užėmė itin svarbią vietą kino filmų hierarchijoje. Į naują, mechaninį išradimą – kiną, daug kur vis dar žiūrėta nepatikliai ar net stačiai raginta jo vengti. Nepatiklumą dažnai pralauždavo ir sunkiai uždirbtą pinigą neretai išviliodavo Bažnyčios šventuosius ir Šventojo Rašto istorijas vaizduojantys kino kūriniai – juk jie jau pažįstami ir jų nėra ko bijoti.
Todėl po Lietuvą keliavusių „filmininkų ant ratų“ repertuare visuomet būdavo nors vienas religinis filmukas, o dažno kaimiečio pirmas susidūrimas su kinu įvykdavo vietos kunigo dovanai ar už aukas surengto kino seanso metu. 1923 metais sukurtas ir Senojo Testamento istorijas prikėlęs Cecil B.DeMille filmas „X įsakymų“ buvo religinių filmų karalius. Epinių proporcijų filme nusifilmavo tūkstančiai statistų, filmo dekoracijas kūrė 1600 darbininkų, o jos pačios šiandien tapo archeologų tyrimo objektu.
Tačiau filmas buvo per brangus po Lietuvą keliaujantiems „filmininkams“ ir vietos dvasininkams, sunkiai įkandamas jis buvo net Lietuvos kino teatrų savininkams. Todėl 1924-ųjų lapkritį skelbta: „Artimiausiomis dienomis bus pastatytas žinomas pasaulinis šedevras „X įsakymų“. Esant didelės vertės paveikslui ir neturint galimybės vienam teatrui padengti dideles išlaidas „X įsakymų“ bus demonstruojamas vienu laiku dviejuose teatruose“. Tai bene pirmasis kino filmas, kurio premjera Lietuvoje įvyko iš karto dviejuose kino teatruose, po kurio laiko, tokia praktika grandioziniams filmams pristatyti šalyje taps gana įprasta. Tarpukariu sunkiai įpirkti „X įsakymų“ net 25 metus išlaikė pelningiausio kino studijos „Paramount“ filmo rekordą, o nuo filmo pastatymo praėjus kone šimtmečiui jis vis dar gniaužia kvapą.
Charlie Chaplino režisūrinis debiutas – „Mažylis“ („The Kid“, rež, Charlie Chaplin, 1921)
Kitas tarpukariu itin paplitęs kino žanras – fizinė komedija (slapstic). Jos atlikėjų netrūko ir Lietuvos ekranuose – žiūrovus juokino danai Patas ir Patašonas (komikų Carl Schenstrøm ir Harald Madsen duetas), amerikiečiai Dikas ir Dofas (šiuo vardu Lietuvoje žinotas JAV komikų Stan Laurel ir Oliver Hardy duetas, vardas nusižiūrėtas nuo vokiečių, mat iš čia Lietuvą pasiekdavo ir filmų juostos, „Dick und Doof“ išvertus iš vokiečių kalbos reikštų „Storas ir kvailas“), triukais publiką stebino Busteris Keatonas, tačiau vienareikšmis šio žanro lyderis buvo Charlie Chaplinas.
Tik jo filmai tapdavo politinių rietenų dalimi, o žiūrovai eidavo jų žiūrėti net jei jie būdavo pasenę jau dešimtmečiu. Fizinės komedijos žanras taip pat tapo dažnu kino oponentų tarpukario Lietuvoje taikiniu. Kaip 1921-aisiais teigė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, šie filmai žiūrovams nieko gero neduoda, nes čia tik „visi bėga, vejasi, griūna, keliasi, kraiposi, vaiposi, mušinėja kits kitam į veidus (būtinai) ir vėl vejasi ir mušasi“. Charlie Chaplino socialiai jautrus ir prasmingas režisūrinis debiutas „Mažylis“, įrodo, jog tai ne visuomet buvo tiesa. Tai (kaip teigė pirmieji filmo sakiniai) buvo filmas su šypsena ir, galbūt, ašara.
„Gulbės daina“ virtęs „Atsisveikinimas su ginklais“ („A Farewell to Arms“, rež. Frank Borzage, 1932)
Keliaujame į garsinį, ketvirtąjį, dešimtmetį. Nors Ernesto Hemingway'aus literatūrinė klasika, romanas „Atsisveikinimas su ginklais“ (1929) tarpukario Lietuvoje taip ir nebuvo išleistas, tačiau kino mylėtojai jau 1933 metais galėjo susipažinti su šiuo romanu šalies kino teatrų ekranuose.
Pacifistinio turinio, karą smerkiantys filmai to meto Lietuvoje buvo mėgstami ir gausiai lankomi, šis filmas – ne išimtis. „Meilės triumfas prieš karą“ – aukštintas filmas dienraštyje „Dienos naujienos“. Filmo populiarumui nekenkė ir tai, jog pagrindinį vaidmenį jame sukūręs Gary Cooperis buvo išrinktas populiariausiu aktoriumi Lietuvoje 1932–1933 metų filmų sezone. Na, o kad žinomo romano ekranizacija Lietuvoje platinta banaliu pavadinimu „Gulbės daina“, įrodo, jog šiandienos Lietuvoje su kino filmų vertimais dar nėra taip blogai...
Šiurpinantis „Daktaro Zombio nusikaltimas“ („White Zombie“, rež. Victor Halperin, 1932)
„Priedas: Grandiozinė sensacija! Bela Lugosi ir Magde Bellamy sensacinėje garsinėje filmoje – Daktaro Zombio nusikaltimas. Gyvieji numirėliai“ – 1935-aisiais spaudoje skelbė Metropolitain kino teatro Kaune reklama.
Iš tiesų, tarpukario kino mylėtojai mito ne tik romantinėmis dramomis, komedijomis ar religiniais-istoriniais filmais, čia netrūko ir kraują stingdančio siaubo. „Drakula“, „Drakulos duktė“, „Frankenšteinas“, „Frankenšteino sužadėtinė“, „Baisenybių simfonija“, „Juoda katė“, „Londono vilkolakis“ – tokie ir panašūs pavadinimai iš kino plakatų masino aštrių pojūčių ištroškusius praeivius.
Tiesa, tam kad patenkintų savo siaubo poreikius, jie pirma turėdavo išsėdėti pagrindinį, dažniausiai nieko šiurpulingo nežadantį programos filmą. „Daktaro Zombio nusikaltimo“ atveju tai buvo romantinė Vienos operetė... Šauksmingi siaubo filmai tuo metu aukštai nevertinti, jie retai būdavo rodomi vieni ir dažniausiai tarnaudavo tik kaip programos „kamšalas“ ar priedas.
Šiandien viskas atrodo kitaip, juk jei ne pirmasis gyvųjų numirėlių – zombių temos kino ekrane ėmęsis „Daktaro Zombio nusikaltimas“, dabar gal ir neturėtume tokių daugiamilijonines minias į kino teatrus traukiančių „blockbusterių“ kaip „Pasaulių karas Z“ („World War Z“, rež. Marc Forster, 2013) ar mases prie televizijos ekranų prikaustančių serialų kaip „Vaikščiojantys numirėliai“ („The Walking Dead“, 2010-).
Karo fone vykusi „Didžiosios meilės simfonija“ („Love affair“, rež. Leo McCarey, 1939)
Ši romantinė drama su žymiais to meto aktoriais Charles Boyer ir Irene Dunne, kadaise buvo pirmasis filmas pademonstruotas naujai pastatytame „Romuvos“ kino teatre Kaune. 1940-ųjų balandį atidarytas kino teatras, tuo metu, be abejonės, galėjo vadintis geriausiu ir moderniausiu mieste.
To meto Lietuvos spaudoje filmas sutiktas dviprasmiškai – prikaišiota ir dėl „šalto, miesčioniško grubumo“ pilnos Irene Dunne vaidybos (už rolę šiame filme aktorė buvo nominuota 1940-ųjų „Oskarų“ ceremonijoje), ir dėl gana „banalios, nereikšmingos“ filmo pradžios, tačiau vis tiek stebėtasi, jog karo metais pavyko gauti tokį puikų nematytą filmą, mat kino ekranai dėl karo buvo užversti sena, neretai menkaverte programa.
Dabar kino teatras „Romuva“ yra vienintelis tarpukario Lietuvoje statytas ir vis dar pagal savo paskirtį veikiantis kino teatras šalyje, tad jo ištakas menantis filmas lietuvių žiūrovams įgauna ir simbolinę prasmę, kuria ir norėtųsi užbaigti šį filmų sąrašą.
