Jūsų dėmesiui – 5 festivalio filmai, verti dėmesio ne tik dėl aktualių temų, bet ir dėl unikalaus režisierių žvilgsnio į jas.
WALDHEIMO VALSAS
Prieš 1986 m. Austrijos prezidento rinkimus, kandidatas, kuriam pranašauta pergalė – buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kurtas Waldheimas – sulaukia kaltinimų dėl savo veiklos nacių valdymo laikotarpiu. Į dienos šviesą išlindus nuo visuomenės slėptiems faktams, Austrija skyla į dvi dalis. Vieni smerkia savo biografiją sufabrikavusį ir žmogiškumui nusižengusį politiką, kiti aistringai palaiko Waldheimą, tikinantį, jog tai – susidorojimas, o jis pats tapo istorinių aplinkybių auka.
Filmo „Waldheimo valsas“ (The Waldheim Waltz, 2018) režisierė Ruth Beckermann jaunystėje pati aktyviai dalyvavo protesto akcijose, raginančiose Waldheimą pasitraukti iš rinkiminės kovos – į filmą įtraukta ir jos 9-ajame dešimtmetyje filmuota vaizdo medžiaga. Toks subjektyvus žvilgsnis sumažina distanciją ne tik tarp filmo ir žiūrovo, bet ir tarp žmogaus ir istorijos, primindamas, kad visuomeniniai bei politiniai lūžiai prasideda nuo asmeninio apsisprendimo, kuriam įpareigoti esame visi – ne tik didieji žaidėjai, bet ir tą žaidimą stebintieji.
„Waldheimo valse“ pasakojimas apie vieno žmogaus karjeros vingius tampa studija apie šalies santykį su savo istoriją ir iš istorinių tiesų bei pustiesių konstruojamus mitus. Nors filme kalbama apie Austriją, bandymų formuoti pakoreguotą istorijos naratyvą ir jame prisiskirti sau palankesnį vaidmenį matome kur kas daugiau ir kur kas arčiau, nei norėtume, todėl ir „Waldheimo valso“ ištarmė, teigianti, kad laiku nepasimokius iš istorijos klaidų jos grįžta bumerangu, šiandien atrodo kaip niekad aktuali.
DŽAMILIA
Džamilia (Jamila, 2018) yra 1958 m. sukurtos Čingizo Aitmatovo apysakos herojė, kuri nepakluso patriarchalinei tradicijai – pagrobta ir verčiama tekėti už savo pagrobėjo, ji ryžtasi klausytis širdies balso ir pabėgti su vyru, kurį išties myli.
Režisierė Aminatou Echard keliauja po Kirgiziją, ieškodama šiuolaikinės Džamilios. Kalbindama moteris apie jų santuoką, kuri neretai taip pat prasidėdavo pagrobimu, klausydamasi pasakojimų apie išsipildžiusią ar taip ir prasprūdusią meilę, nuoskaudas, lūkesčius ir naštas, A.Echard brėžia punktyrišką liniją tarp praeities ir dabarties, mitologizuoto Džamilios portreto atgarsių atrasdama savo personažių istorijose.
Išskirtinis dėmesys „Džamilioje“ skiriamas vizualikai – poetiški, elegiški, su garsu beveik nesinchronizuojami vaizdai filmuojami „Super 8“ kamera (operatorė – pati A.Echard). Tai – ne tik dar vienas grįžtelėjimas praeitin, bet ir priemonė kurti namudinio videodienoraščio įspūdį, padedantį dar jautriau suskambėti intymias moterų išpažintis fiksuojančiam filmui.
MŪSŲ NAUJAS PREZIDENTAS
Šiandieniame post-tiesos pasaulyje susiduriame su nepaliaujamu netikrų naujienų srautu ir ciniškomis emocinėmis manipuliacijomis. Kartais net gali atrodyti, kad prie naujų žaidimo taisyklių jau pripratome – rodos, niekas nebešokiruoja, o ir kalbėjimas apie fake news ima kelti žiovulį.
Tam, kad prasklaidytų po truputį augančią mūsų apatiją, Maximas Pozdorovkinas sukūrė filmą „Mūsų naujas prezidentas“ (Our New President, 2018), kuriame – vien uoliai dirbančio propagandos fabriko produkcija. Pristatydamas, kaip Rusijos televizijos nušvietė 2016 m. JAV prezidento rinkiminę kampaniją, režisierius naujienų reportažus su jau primirštomis (o kai kuriais atvejais iki mūsų informacinio lauko net neatkeliavusiomis) sąmokslo teorijomis jungia su alternatyvių faktų liniją noriai tęsiančių veikėjų vaizdo įrašais socialiniuose tinkluose ir „Youtube“.
„Mūsų naujas prezidentas“ tampa neblogu praktinės propagandos vadovėliu – naratyvą konstruodamas iš vienas už kitą absurdiškesnių epizodų, M.Pozdorovkinas siūlo tiek pat intensyvią (vargu, ar kada gausite labiau koncentruotą fake news dozę), kiek ir siurrealią patirtį, pažadinančią prisnūdusį mūsų jautrumą tiesai.
MIRUSI ŠALIS
Prieš mūsų akis keičiasi nuotraukos – 4–5 deš. nedidelio Rumunijos miestelio fotoateljė kurti žmonių portretai. Tuo pat metu girdime skaitomas žydų gydytojo dienoraščio ištraukas, kartkartėmis pertraukiamas radijo įrašų.
Apie pozuojančius žmones nežinome nieko – nei apie jų etninę priklausomybę, nei apie likimo posūkius istorijos vingiuose. Nuotraukose žmonės šypsosi, jų portretai bėgant metams iš esmės nesikeičia, tik dienoraščio įrašai fiksuoja vis didesnę žmogaus ir jo tautos tragediją, kuri filme taip ir lieka neįvaizdinta.
„Mirusi šalis“ (The Dead Nation, 2017), pirmasis jau pripažinto vaidybinio kino režisieriaus Radu Jude dokumentinis filmas, per vaizdo ir garso skirtį kalba apie istorinę atmintį ir atsakomybę, selektyviai konstruojamą didįjį naratyvą ir jo santykį su mažaisiais pasakojimais, ne visada patenkančiais į istorines „tiesas“ postuluojančias knygas.
Tačiau R.Jude, kalbėdamas tokiomis jautriomis temomis, neužima smerkiančios ar moralizuojančios pozicijos. Jis tik suteikia balsą istorijos liudininkui, kuriam nereikėjo nei laiko distancijos, nei dar vienos moralinių kūlvirsčių virtinės, jog pasibaigus karui santūriai konstatuotų: „Tvyrant abejingumui bus nuteisti dar keli. Tada bus rinkimai. O mes ir toliau atstatinėsim šalį ir iš naujo mokysim žmones...“
ALKANŲ DVASIŲ SALA
Gabrielle Brady filmas „Alkanų dvasių sala“ (Island of the Hungry Ghosts, 2018) pasakoja apie Kalėdų salą, turistų ir žiniasklaidos dėmesio sulaukiančią dėl įspūdingos krabų migracijos – milijonai jų iš džiunglių kasmet migruoja veistis į vandenyną. Vietos valdžia daro viską, kad krabų migracijos procesas būtų kuo sklandesnis, o jų kelionės niekas nesutrukdytų.
Tose pačiose džiunglėse įkurtas ir griežto režimo pabėgėlių centras. Čia atsidūrę žmonės neturi jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Už centro ribų jie gali bendrauti tik su psichologe, filmo protagoniste Poh Lin Lee.
Pabėgėlių pasakojimų nuotrupas išgirstame jų susitikimų su Poh Lin Lee metu. Dalintis savo patirtimis jiems nelengva, o ir pokalbiai su psichologe negali išgydyti praeities žaizdų ir numaldyti vis augančios desperacijos, kelerius metus praleidus pabėgėlių centre. Savo apmaudo nebegali nuslėpti ir pati Poh Lin Lee, suprantanti, kiek nedaug yra jos galioje.
„Alkanų dvasių sala“ yra įdomus dokumentiką su fikcija pinantis eksperimentas, metaforiškai ir poetiškai (čia svarbu pabrėžti ilgus operatoriaus Michaelio Lathamo kadrus ir sapnišką filmo atmosferą) pasakojantis apie konfliktišką, o kartais net absurdišką mūsų požiūrį į migraciją – empatiją krabui, nugalinčią empatiją žmogui.
