Poetiniai mirties nuojautos klipai
15 tūkst. JAV dolerių vertės specialus žiuri prizas atiteko jaunam austrų režisieriui ir Maestro Michaelio Haneke mokiniui Peteriui Bruneriui už siurealistinę provokuojančią melancholiškos nuotaikos dramą „Tik krentantys turi sparnus“ (Those Who Fall Have Wings).
Tai nepatogus, nemalonus ir mistinis filmas, kurį reikia pajausti, iškoduoti ir suprasti pagal savo sukauptą patirtį. Jis labiausiai išsiskyrė iš visų Karlovi Varų konkursantų ir labiau panašėjo į improvizuotą muzikinį kino eksperimentą, trokštant pavaizduoti neišvengiamai artėjančios artimo žmogaus mirties psichologinę naštą.
Muzikinį išsilavinimą turintis režisierius pats montavo filmą, sulipdytą iš klipų kultinėms simfonijoms ir senoms dainoms. Bandymas nufilmuotus vaizdus pritempti prie melodijų ir garsų priveda prie padrikos atskirų, sudėtingų, įsimintinų trumpų scenų simfonijos.
Prodiuserių pasjansas
Apmaudžiausia, kad vienas iš geriausių ir stipriausių konkursinės programos filmų „Giesmių giesmė“ (Song of Songs) liko tik paskatinamuoju Ekumeninės žiuri komisijos diplomu. Ukrainietės režisierės Evos Neymann jautri pirmos meilės drama oficialiame seanse užpildė pilną „Thermal“ salę ir užbūrė gražiais vaizdais, kuriuos Odesoje ir miesto apylinkėse užfiksavo stebuklinga lietuvių operatoriaus Rimvydo Leipaus kamera.
Apmaudžiausia, kad vienas iš geriausių ir stipriausių konkursinės programos filmų „Giesmių giesmė“ liko tik paskatinamuoju Ekumeninės žiuri komisijos diplomu.
Rumunų režisierės Ancos Damian išradingas animacinis dokumentinis filmas „Magiškas kalnas“ (The Magic Mountain) nusipelnė gausybės simpatijų ir pakvietimų į svarbius festivalius, bet iš pagrindinės žiuri komisijos sulaukė tik mažiausios prabos specialaus paminėjimo diplomo.
Dėl šio kūrinio pavasarį rimtai susipešė Lokarno ir San Sebastiano kino festivaliai, siūlę garantuotas vietas konkursinėse programose, pasaulinę premjerą iki žiemos atidėti viliojo A klasę nusipirkęs Talino kino festivalis, tačiau įtakingasis prancūzų prodiuseris Guillaume’as de Seille principingai pasirinko Karlovi Varus, nes jau norėjo leisti žiūrovams kopti į „Magišką kalną“.
Žinoma, kad jis tikėjosi laimėti svaresnį apdovanojimą, bet planas nepavyko, nors pralaimėjimą su kaupu kompensuos jau dabar apčiuopiamas kitų festivalių dėmesys. Vertintojų sprendimu nusivylusi Anca Damian net nenorėjo grįžti atgal iš Bukarešto ir tik po dviejų valandų įkalbinėjimų apsisprendė atsiimti mažiausiai reikšmingą prizą Karlovi Varuose.
Raidės A spąstai
FIAPF (Tarptautinė kino prodiuserių asociacijų federacija) akredituoti tarptautiniai kino festivaliai teoriškai spinduliuoja didžiausią prestižą, tačiau realioje tikrovėje A klasę turintys renginiai tampa savotiškais taisyklių ir ambicijų įkaitais.
Vietiniams žiūrovams juk nerūpi trokštamo pamatyti filmo premjeros statusas. Karlovi Varuose publikos simpatijų prizą lengvai iškovojo ne koks nors naujas kūrinys, o Kanų paglostyta Paulo Sorrentino „Jaunystė“. Tačiau vadovams norisi girtis pasaulinių, tarptautinių ar europinių premjerų aritmetika.
Būtent taip statistiniai skaičiai priverčia programų sudarytojus pasikliauti kompromisais, pataikauti kvestionuotinoms taisyklėms, rinktis nebūtinai geriausius filmus, po to juos apvynioti reikšmingais žodžiais ir aukoti festivalio kokybę.
Svarbiausia, kad jie nebūtų anksčiau parodyti kitame A klasės festivalyje. Tai reiškia, kad Karlovi Varai negalėjo pakviesti į konkursines programas Berlyne ir Kanuose šiemet jau parodytų filmų. Festivalio meno vadovas Karelis Ochas neišvengiamai prarado daug trokštamų premjerų, kurių prodiuserius suviliojo Lokarno, Venecijos ir San Sebastiano pasiūlymai.
Kino industrijos ekspertai supranta reikalo esmę: jei filmas patenka į Karlovi Varus, tai jo tikrai atsisakė labiau prestižiniai festivaliai. FIAPF tokia tvarka ypač patinka, nes auksinį šansą dalyvauti A klasės festivalyje ir netikėtai iššauti gauna nepastebimi mažesni filmai, kurie kitokiomis aplinkybėmis tikriausiai nieko nesudomintų ir nežingsniuotų raudonu kilimu.
Šiandien jau turime situaciją, kad A klase besigiriančių festivalių prisikaupė ženkliai per daug (jų yra 15) negu per metus sukuriama vertingų filmų. Į taip vadinamą elitą priimti festivaliai yra netiesiogiai priverčiami užkamšyti skyles silpnais, pritemptais ir nebūtinais kūriniais. Toronto ir Busano kino festivaliai net nekvaršina sau galvų dėl raidės A, bet vis tiek sugeba prisivilioti stipresnes ir svarbesnes premjeras, o į šiuos renginius suvažiuoja įtakingiausi industrijos žmonės.
Agresyvių derybų taktiką be jokios diplomatijos naudojantiems ambicingiems estams beliks ieškoti tų ateities perspektyvų tarp filmų, kurių nenorės kiti 14 festivalių iš A klasės.
Karlovi Varuose aiškiai matėsi pernai į A lygą patekusio Talino kino festivalio direktorės Tiinos Lokk ir programos sudarytojų sutrikimas. Spaudos pranešimuose „Juodosios naktys“ įkyriai taškosi skambiais lozungais („Pasaulinio kino ateitis bus nuspręsta šiemet Taline!“), tačiau realybėje neturi jokių argumentų, kad nuviliotų svarbesnius filmus nuo Venecijos, Berlyno, Lokarno ir net Karlovi Varų.
Agresyvių derybų taktiką be jokios diplomatijos naudojantiems ambicingiems estams beliks ieškoti tų ateities perspektyvų tarp filmų, kurių nenorės kiti 14 festivalių iš A klasės. Nuolatiniais skambučiais atakuojami prodiuseriai kol kas neranda atsakymų, kuo Talinas yra geresnis už Lokarną ar San Sebastianą ir kodėl verta atidėlioti premjerą iki paskutinių rudens dienų?
Tokiu būdu „Juodųjų naktų“ kompromisais suraitytos konkursinės programos bus stiprios tik teorinėmis formuluotėmis. Čia ir kyla klausimas, kam estams prireikė A raidės, jei jau Karlovi Varai ir Maskva neranda kokybiškų filmų?