„Izabelė ir jos vyrai“
Clair Denis kuriami filmai domina ne tik originalių išraiškų ieškojimą, ypatingą atmosferą kine mėgstančius kino žiūrovus, bet taip pat ir tamsesnės, melancholiškos muzikos gerbėjus – garso takelius paprastai šios kūrėjos filmams įrašo grupė „Tindersticks“. Ne išimtis ir šis kartas – garso takelio autorius yra „Tindersticks“ lyderis Stuartas Staplesas. Į filmą „Izabelė ir jos vyrai“ dėmesį atkreipti turėtų ir tie, kas domisi semiotika ir Roland'o Barthes'o kūryba. Mat šis filmas didele dalimi paremtas vienu iš įstabiausių šio autoriaus veikalų „Meilės diskurso fragmentai“. Beje, prieš porą metų šis kūrinys išverstas ir į lietuvių kalbą. Šioje knygoje perteikiami įvairūs meilės aspektai, bendravimo emociniai lygmenys. Kaip R.Barthes'o idėjas kine pritaikė ši režisierė ir kaip tai pavyko įkūnyti Juliette Binoche, galima įvertinti pažiūrėjus filmą „Izabelė ir jos vyrai“.
Iš filmo aprašymo:
Šioje ekscentriškoje romantinėje komedijoje Juliette Binoche tiesiog švyti vaidindama išsiskyrusią menininkę, atkakliai ieškančią tikrosios meilės. Vienatvę Izabelė praskaidrina vis naujais pasimatymais ir neslepia nusivylimo kiekvienu į lovą pasiguldytu meilužiu. Kurdama Izabelės odisėją per įvairiausių gerbėjų glėbius ir širdis ieškant to Vienintelio režisierė Claire Denis siūlo gaivų feministinį žvilgsnį į meilę ir seksą. Filmas sukurtas pagal Roland’o Barthes’o 1977-aisiais parašytus „Meilės diskurso fragmentus“. Kaip ir knygoje, Claire Denis ekranizacijoje kiekvienas žiūrovas atpažins dalelę savęs.
„Dovlatovas“
Filmas privalomas visiems, kurie domisi rašytojo Sergejaus Dovlatovo gyvenimu ir kūryba, taip pat, kam įdomi disidentinė veikla Sovietų Sąjungoje, kaip kūrėjai aštuntajame dešimtmetyje bandė priešintis sistemai, kokių pastangų jiems prireikė norint neprarasti orumo ir su kokiomis kliūtimis susidurdavo norėdami publikuoti savo kūrybą. Filmas „Dovlatovas“ (rež. Aleksey German Jr.) taip pat įtikinamai parodo sovietinę santvarką, nykų, blyškų jos vaizdą, traumuojantį poveikį.
Iš filmo aprašymo:
Istorija nukelia į praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį, tuometį Leningradą. Aprėpiamos šešios garsaus rašytojo Sergejaus Dovlatovo gyvenimo dienos. Rašytojas kartu su draugu Josifu Brodskiu bandė nepasiduoti sovietinei sistemai, nes nenorėjo paminti savo talento ir žmogiškojo orumo. Jiems beliko beviltiškai stebėti, kaip su jų draugais menininkais susidoroja komunistinės valdžios aparatas. Tačiau 1978 m., neapsikentęs valdžios persekiojimo, Dovlatovas emigravo į Vieną, po to – į JAV. Vėliau jis sulaukė pripažinimo, o jo kūrybą spausdino ir toks prestižinis žurnalas kaip „The New Yorker“.
„Zama“
Galbūt Antonio di Benedetto Lietuvoje ir nėra taip gerai žinomas kaip tokie Lotynų Amerikos autoriai kaip Gabrielis Garcia Marquezas, Julio Cortazaras, Mario Vargasas Llosa ar Jorge Luisas Borgesas, tačiau jis laikomas vienu įtakingiausių Argentinos autorių.
Jo romanas „Zama“ buvo išleistas 1956 metais, ir jis padarė įtaką ne vienai kartai rašytojų – savo svajinga, sapnišką būseną perteikiančia kalba, hipnotizuojančiu ritmu, taip pat egzistencines patirtis, vienatvę, beprasmybę perteikiančiu turiniu. Tokias pačias patirtis ir atmosferą perteikia ir pagal šį romaną sukurta kino juosta (rež. Lucrecia Martel), kuri pribloškia gražiais, poetiškais vaizdais, o jų fone vykstančioje žmogiškoje dramoje užduodami esminiai egzistenciniai klausimai, deja, dažnai nesuteikiantys jokio praskaidrėjimo.
Iš filmo aprašymo:
Veiksmas nukelia į XVIII a. pabaigą, dabartinę Paragvajaus teritoriją. Ispanijos imperijos klerkas Diegas de Zama gyvena kažko laukdamas: jis nori būti perkeltas tarnauti į kitą vietą, be to, ilgai nematė žmonos ir vaikų. Jo santykiai su europiečiais įtempti dėl nuolatinės konkurencijos bei nesusipratimų, o santykiai su vietiniais tarnais taip pat sudėtingi, balansuojantys tarp aistros ir priešiškumo. Zama kabinasi už vienintelės gyvenimo prasmės – pažado, kad greit bus perkeltas į Buenos Aires, bet laukimas virsta amžinybe. Beviltiškai slenkant laikui, Zamą vis labiau apsėda paranoja ir prasiveržiantis žiaurumas. Dėl tokio balansavimo ant ribos prieš Diegą de Zamą, rodos, atsisuka visas pasaulis ir jo egzistencijai iškyla grėsmė.
„Įkvėpimas“
Ką patiria rašantys knygas autoriai? Kas tampa jų įkvėpimu? Ir kiek giliai į aprašomą temą turi panirti rašytojas? Ar tam užtenka vaizduotės, o galbūt kaip tik autorius turi viską išbandyti savo kailiu? Būtent apie tai ir kalbama Manuelio Martíno Cuencos režisuotame filme „Įkvėpimas“. Tai gana lengvo svorio filmas, balansuojantis ties komedijos riba, tačiau paliečiantis ir gilesnius kūrybinio įkvėpimo klausimus.
Iš filmo aprašymo:
Alvaro dirba klerku vienoje Sevilijos notarų agentūroje. Jis svajoja tapti puikiu rašytoju. Alvaro žmona yra visiška priešingybė – nors niekada nesvajojo būti rašytoja, jos pirmasis romanas tapo bestseleriu. Jų skyrybos pastūmėja Alvaro imtis to, apie ką seniai svajojo – parašyti gerą romaną. Galiausiai prisėdęs rašyti jis suvokia negalįs – kad ir ką rašytų, skamba neįtikimai ir pretenzingai. Jam trūksta ne tik talento, bet ir vaizduotės. Vedamas kūrybinio rašymo mokytojo Alvaro supranta, kad geriausia literatūra yra įkvėpta realybės, tad leidžiasi į pavojingą misiją ieškodamas savo istorijos. Manipuliuodamas draugais ir kaimynais jis gauna intriguojantį, originalų siužetą, tačiau ar ši tikra istorija gali baigtis laimingai?
„Kvėpavimas į marmurą“
„Kvėpavimas į marmurą“ turėtų sudominti ne tik laukiančius naujo Giedrės Beinoriūtės filmo, bet ir mėgstančius Lauros Sintijos Černiauskitės kūrybą, mat ši kino juosta pastatyta pagal šios rašytojos romaną. Šios autorės romanas nebanaliai, taikliai pasakojo apie žmogiškuosius ryšius, įvairias jų atmainas, apie vienatvę ir pasiilgimą gilesnio santykio.
2009 metais ši knyga buvo apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija, o režisierė, kurdama filmą, sakė, kad knygoje galima rasti atsakymą į klausimus: kas mane sieja su kitais žmonėmis? Kiek galima priartėti prie kito žmogus? Koks artumas žmogui yra mirtinas?
Iš filmo aprašymo:
Lauros Sintijos Černiauskaitės romano „Kvėpavimas į marmurą“ ekranizacijos centre – modernios šeimos iššūkiai. Jausminga istorija apie vyrą ir moterį filme atsiskleidžia trilerio siužetui būdingais nutylėjimais ir įtempta atmosfera. Izabelė ir Liudas – inteligentų šeima, gyvenanti užmiestyje ir auginanti sūnų Gailių. Izabelė įtikina vyrą įsivaikinti patį problemiškiausią vaiką Ilją, augantį vaikų namuose. Uždaras ir paslaptingas berniukas nepritampa prie naujos šeimos ir nuolat varžosi dėl mamos dėmesio. Filme režisierė Giedrė Beinoriūtė kalba apie ryšius tarp žmonių, nematomas gijas, siejančias jų gyvenimus, apie kiekvieno atsakomybę už save ir kitą.
„Memuarai apie skausmą“
Šis filmas „Memuarai apie skausmą“ (rež. Emmanuel Finkiel) visų pirma patiks besižavintiems Marguerite'os Duras kūryba, nes ši kino juosta sukurta pagal šios autorės knygą „Skausmas“. Tai pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą, romanas laikomas pusiau autobiografiniu kūriniu, kuriame parodoma destrukcinė žmogaus identitetą griaunanti karo jėga. Tai lėta, skausmu, chaosu, sumaištimi perpildyta istorija, jautriai paliečianti tai, kokias skirtingas patirtis teko patirti Antrojo karo pabaigoje.
Iš filmo aprašymo:
Pagal autobiografinį Marguerite Duras romaną „Skausmas“ sukurtas filmas nukelia į nacių okupuotą Prancūziją. Rašytojas Robert’as Antelme’as, svarbus Prancūzijos rezistencijos judėjimo dalyvis, areštuojamas ir išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą. Jauna jo žmona, taip pat rašytoja ir pasipriešinimo organizacijos narė Marguerite, yra draskoma nerimo dėl neaiškaus jo likimo ir slaptų santykių su bendru draugu. Išgyvendama nepakeliamą laukimo skausmą Marguerite įsivelia į šiurpą keliantį romaną su vietiniu kolaborantu, tikėdamasi taip priartėti prie Robert’o. Filmo režisierius, kurio seneliai buvo deportuoti Antrojo pasaulinio karo metais, kuria nepaprastai jautrią Duras romano ekranizaciją.
