Atsitiktinumas?
Kultinio auksinio Holivudo filmo idėją laisvamaniškai pasiskolinusi „Paieška” prasideda rusų kareivio buitine kamera užfiksuotais vaizdais ir necenzūriniais žodžiais apibūdinama Čečėnija. Filmuojamoje medžiagoje matosi tiksli data, bet laikas (9:45) kažkaip mistiškai nesikeičia. Toliau pasakodamas dviejų brolių istoriją ir sujungdamas dviejų siužetų galus Michelis Hazanavicius neslepia negatyvių jausmų Rusijai ir nevengia kritikuoti Boriso Jelcino bei Vladimiro Putino politikos Šiaurės Kaukaze.
Pasakodamas dviejų brolių istoriją ir sujungdamas dviejų siužetų galus lietuvių kilmės režisierius Michelis Hazanavicius neslepia negatyvių simpatijų Rusijai ir nevengia kritikuoti Boriso Jelcino bei Vladimiro Putino politikos Šiaurės Kaukaze
Galiausiai režisieriaus žmonos Berenice Bejo suvaidintoje kalboje Jungtinių Tautų organizacijoje pabrėžiama, kad Rusija įvedė kariuomenę sumeluodama apie anti-teroristinę operaciją. Prancūzų taikdarės pareiškimas ypač aktualiai skamba šiandienai, kai Rusija beveik identiškais metodais provokuoja karą Ukrainoje.
Sakykite ką norite, bet vos pasibaigus „Paieškos” seansui dauguma akredituotų dalyvių nubėgo į Sergejaus Loznicos dokumentinio filmo „Maidanas” peržiūrą. Festivalio repertuare tą pačią dieną buvo suplanuoti du filmai iš eilės su stipriai išryškintomis antirusiškomis nuotaikomis. Galbūt festivalio programa susidėliojo atsitiktinai, tačiau trečiadienis iš tiesų išėjo labiausiai politiškai angažuotas.
Tuomet sviesto ant duonos dar riebiau užtepė senukas Maestro Jeanas Lucas Godard'as. Ko gero, paskutiniame savo filme „Sudie kalbai 3D” komentatoriaus balsu jis pareiškė – Rusija niekuomet nebus Europos Sąjungos dalimi. Bet prieš tai tarsi atsiprašė – rusiškos cigaretės yra geresnės ir sveikesnės už amerikietiškas, nes jose beveik nėra tabako.
Sužlugęs reikalas
Michelis Hazanavicius turėjo stiprią motyvaciją priminti karinę dramą Čečėnijoje, pagerbti Grozne nukentėjusius žmones ir sužlugdytas šeimas, panagrinėti Rusijos kariuomenėje įsisenėjusias nežmoniškas tradicijas, tačiau jam neužteko talento ir patirties
Kodėl gi Kanai nušvilpė Michelio Hazanavichiaus „Paiešką”? Juk 2011 m. gegužę startavusiam „Artistui” pavyko pasakiškai sužibėti lyg Pelenei. Penkiomis „Oskaro” premijomis apibertas režisierius tuoj pat ryžosi rimtam išbandymui, nors iki tol kūrė tik komercines ir trafaretines komedijas. Teisingiausias atsakymas – ambicingas autorius nesugebėjo peršokti pernelyg aukštai iškeltos kartelės. Michelis Hazanavicius turėjo stiprią motyvaciją priminti karinę dramą Čečėnijoje, pagerbti Grozne nukentėjusius žmones ir sužlugdytas šeimas, panagrinėti Rusijos kariuomenėje įsisenėjusias nežmoniškas tradicijas, tačiau jam neužteko talento ir patirties. Pernelyg plačiai užsigriebta. „Paieška” tiesiog nepasisekė.
Annette Bening seniai nevaidino taip blogai ir trafaretiškai. Berenice Bejo atrodo neatpažįstama ir jautėsi ne savo vietoje. Pagrindinis dramos siužetas ašaringai melodramatiškas – pramogaujantys rusų kareiviai sušaudo taikią čečėnų šeimą, bet nepastebi kambaryje pasislėpusio sūnaus, o šis išsineša kūdikį broliuką, kurį pakeliui palieka nepažįstamiems žmonėms. Susiradęs prieglaudą pas humanitarinę misiją vykdančią Jungtinių Tautų atstovę iš Prancūzijos nebendraujantis berniukas jaučia pareigą susirasti brolį ir vyresnę seserį, kurią laikė žuvusia.
Silpnas scenarijus neleidžia aktoriams demonstruoti emocijų, o kvaili ir idiotiški dialogai skamba juokingai (nenuostabu, nes Hazanavicius anksčiau rašė tekstus komedijoms). Tuomet dar įsijungia absoliučiai neįtikimos ir nelogiškos situacijos.
Didžiausią klaidą režisierius padaro įvesdamas antrą siužetą apie Permėje už marihuanos rūkymą sučiuptą geraširdį vaikiną, kuriame milicininkai pasiūlo iškeisti kalėjimą į tarnybą Rusijos kariuomenę (visiškas absurdas).
Atmestinai kopijuodamas meksikiečio Alejandro Gonzalezo Inarritu („Meilė – tai kalė“, „21 gramas“, „Babelis“) skirtingų istorijų pasakojimo ir susiejimo stilių Michelis Hazanavicius dar sudėtingiau sukomplikuoja savo filmo struktūrą, nes klampi ir brutali rusiška istorija niekaip neprilimpa ir kiekvieną kartą išmuša iš ritmo. Pradiniuose prisijungimuose tarsi dar norisi spėlioti, kuo tas žiauriai žlugdomas rusas vaikinukas yra susijęs su pasimetusių vaikų istorija Grozne. Siūlo galai susijungia ganėtinai lengvai, nes kitokio alternatyvaus varianto tiesiog nėra, tačiau mušamo kareivio istorija trukdo nuobodžiam ir pernelyg ilgam 2 val. 30 min. trukmės filmui, o išaiškinus sąsają prilipdytas siužetas atrodo nebūtinas ir nereikalingas.
Odė Ukrainos didvyriams
Ukrainos vėliavą Kanuose iškėlęs Sergejus Loznica išsamiai, informatyviai ir sąžiningai atpasakojo Kijevo Nepriklausomybės aikštės įvykius nuo 2013 m. lapkričio, kai prezidentas Janukovyčius (režisieriaus sprendimu pabėgusio šalies vadovo vardas neminimas titruose) atsisakė pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga, iki 2014 m. vasario, kai Maidano žmonės jausmingai atsisveikino su žuvusiais bičiuliais.
Lietuvio Danieliaus Kokanauskio ir paties režisieriaus sumontuotas „Maidanas” išsiskirsto į dvi dalis. Abi jos prasideda Ukrainos himnu. Pradžioje aikštėje vyrauja draugiško protesto atmosfera, žmonės švenčia Kalėdas, prasiveržia karnavalas, groja pasišiukšlinusį prezidentą apjuokiančios dainos. Pirmos valandos pabaigoje nuotaikos radikaliai pasikeičia, įtampa paaštrėja, pasigirsta raginimas moterims pasitraukti nuo fronto linijos ir iššauna šiurkštūs baisumai, primenantys veiksmo trilerį.
Kamera sąmoningai pasisuka ir greitai pritraukia vaizdą, o kaip tik tada mums parodomi šaudantys iš ginklų ir mėtantys bombas „Berkuto” smogikai
Sergejaus Loznicos ir dar dviejų operatorių kameros tarsi stengiasi išlikti nepastebėtos. Režisierius pasitiki ilgos trukmės epizodais ir vienu statišku kadru fiksuojamais vaizdais. Filme nėra jokių interviu, kalbančių galvų, užkadrinių komentarų. Kamera stebi, mato, klauso ir girdi. Čia ypač svarbu pagirti Šarūno Barto studijoje „Kinema” dirbančio Vladimiro Golovnickio meistriškai suvestą filmo garsą, leidžiantį pajausti nematomus dalykus ir aikštėje tvyrančią atmosferą. Operatoriai užima strategiškai teisingas pozicijas, dažnai rizikuoja ir nepraleidžia esminių revoliucijos momentų.
Filmavimo metodas trumpam išsijudina tik du kartus. Pirmą sykį, atrodo, kad pavojingo susirėmimo sūkuryje atsidūręs operatorius priverstas pasilenkti ir bėgti neišjungdamas kameros. Antras išskirtinumas nutinka filmuojant Maidaną nuo pastato stogo, kai kamera sąmoningai pasisuka ir greitai pritraukia vaizdą, o kaip tik tada mums parodomi šaudantys iš ginklų ir mėtantys bombas „Berkuto” smogikai. Olandijos kino fondo finansuotas dokumentinis filmas „Maidanas” yra galingas, negailestingas, šokiruojantis ir užgniaužiantis kvapą. Bravo Sergejui!
