Nuobodus, neįdomus ir tuščias filmas tuoj po Kanų krikšto skubės parduoti kuo daugiau bilietų Prancūzijos ir kitose Europos šalyse. Nuo gegužės 30 d. „Monako princesė“ mėgins laimę ir Lietuvos kino teatruose, bet net labiausiai nereiklūs žiūrovai išeis iš salių nusivylę ir lūkesčių nepateisinęs filmas rizikuos mikliai užgesti.
Jokios romantikos, nulis intrigos, mediniai dialogai, neįtikinami vaidmenys, dėmesys nukreiptas į valdžios konfliktą su mokesčių nemokančiais turtuoliais ir vėjais paleista galimybė papasakoti vieną audringiausių meilės istorijų.
Sužlugdytos viltys
„Monako princesę“ viešai sukritikavo Monako karališkoji šeima, o platinimo teises JAV teritorijai įsigijęs įtakingas prodiuseris Harvey Weinsteinas nuo 2013-ųjų vasaros kariauja su režisieriumi Olivier Dahanu ir planuoja radikaliai permontuoti filmą.
Nenuostabu, kad per oficialią spaudos konferenciją buvo bandoma užglaistyti skandalą, bet nuolatinis festivalio dalyvis Harvey Weinsteinas ignoravo atidarymo iškilmes ir pasirinko neva seniai planuotą kelionę į Siriją.
Kanų seansas įtikino, kad puikią uoslę turintis ir Žirklių pravarde garsėjantis prodiuseris (jis sutrumpino Wongo Kar-Wai’aus „Didįjį meistrą“ ir įsiutino korėjietį Bong Jong-ho ketinimais nukirpti bent 20 minučių nuo futuristinio „Sniego traukinio“) buvo absoliučiai teisus.
„Monako princesė“ režisieriui apmaudžiai nepavyko: jokios romantikos, nulis intrigos, mediniai dialogai, neįtikinami vaidmenys, dėmesys nukreiptas į valdžios konfliktą su mokesčių nemokančiais turtuoliais ir vėjais paleista galimybė papasakoti vieną audringiausių meilės istorijų.
Patraukliai nufilmuoti vaizdai, aristokratiška prabanga ir stilingos suknelės tikrai nekompensuoja turinyje ir dramaturgijoje padarytų klaidų.
Kanuose akredituoti žurnalistai neapsimetinėjo ir nušvilpė blogą filmą, o garsiausią nepasitenkinimą išreiškė ekrane užsidegus O.Dahano pavardei.
Savo rankose jis laikė intriguojančią istoriją su Monako princu Ranier III, po pasimatymo Kanuose už jo ištekėjusia garsiaja Holivudo aktore Grace Kelly, šmaikščiuoju režisieriumi Alfredu Hitchkocku (jis gundo „Oskaro“ premijos laureatę detektyvo „Marnė“ scenarijumi), operos dainininke Maria Callas, Prancūzijos prezidentu Charles'iu de Gaulle’iu, tačiau kažkaip nesuprantamai sugebėjo viską sugadinti ir perdegti nepamatuotose ambicijose.
Rimčiausias ir dramatiškiausias princo Ranier ir Grace pokalbis išprovokavo juoktis netinkamu momentu. Įžangoje režisierius įspėja, kad realūs įvykiai tik įkvėpė beveidę dramą, o siužeto vingius išlankstė nesėkmingai išgalvotos interpretacijos. Tačiau archyvinės medžiagos naudojimas ir bandymas apgaudinėti auditoriją tikroviškumu sugriauna „Monako princesės“ autentiškumą.
Nusipirko atidarymą?
Kalbas apie parduodamą atidarymo ceremoniją paskatino nesusipratimas su uždarymo filmu, kurio šiemet Kanai sensacingai nesugebėjo surasti
Panašu, kad net Kanų dangus supyko ir nuo pat ryto tvieskusią saulę prieš pat atidarymo ceremonijos maršą užtraukė debesys, kurie netrukus pravirko smulkiu lietumi.
Niekas nežino, kodėl toks prastas ir silpnas filmas buvo patvirtintas festivalio veidu. Užkulisiuose netruko pasklisti gandas, kad prancūzų kino kompanija „Gaumont“ nepasikuklino sumokėti solidžią sumą už pasmerkto nulinčiavimui kūrinio gelbėjimo akciją.
Net neprofesionalui aišku, kad atidarymo ceremonijos šurmulys, įžymių viešnių (Audrey Tautou, Adele Exarchopoulos, Jane Fonda, Laetitia Casta, Gong Li, Ziyi Zang) nuotraukos, skambiai aptarinėjami skandalai, spaudos konferencijos atgarsiai ir tūkstančiai straipsnių sukėlė didžiulį ažiotažą, kuris leis „Monako princesei“ kvėpuoti bent pirmąsias komercinio rodymo savaites.
Nicole Kidman nuoširdžiai stengėsi atidirbti filmui: pasirašinėjo iš vakaro geriausias vietas užsiėmusiems gerbėjams, o ceremonijos metu sušoko valsą su vakaro šeimininku aktoriumi Lambertu Wilsonu.
Kalbas apie parduodamą atidarymo ceremoniją paskatino nesusipratimas su uždarymo filmu, kurio šiemet Kanai sensacingai nesugebėjo surasti. Europos Parlamento rinkimai išbalansavo renginio pabaigtuvių savaitgalį ir platintojai nebenorėjo rizikuoti.
Festivalio išsiųstą desperatišką pasiūlymą ignoravo visos kompanijos ir jų vadai atvirai pripažino, kad mažiausiai 110 tūkst. eurų kainuojanti prestižinė pozicija pasirodė pernelyg brangi, kai dauguma žurnalistų ir kino pramonės atstovų bus tiesiog išvažiavę iš Kanų balsuoti.
Ilgai delsęs paskelbti uždarymo filmą Th.Fremaux paviešino sprendimą pasikviesti „spagečių“ vesternų gerbėją Quentiną Tarantino ir surengti Sergio Leone's retrospektyvinę klasikinio reginio „Saujelė dolerių“ (A Fistfull of Dollars) peržiūrą.
Lietuviškas suaktyvėjimas
Kartu su oficialia festivalio programa susitikimų maratoną pradėjo Kanų kino mugė. Šiemet du komercinius seansus užsisakė Emilio Vėlyvio veiksmo komedijos „Redirected“ kompanija „Content Media“, o dar vieną seansą surengs Igno Jonyno trilerį „Lošėjas“ parduodantys prancūzai iš kompanijos „Wide“.
Užsienio rinkai pristatoma iki 97 minučių sutrumpinta ir šiek tiek permontuota „Redirected“ versija.
Šešių naujausių lietuviškų trumpametražių filmų (tarp jų – „Sidabrine gerve“ apdovanota „Anglijos karalienė pavogė mano tėvus“) programa lauks žiūrovų specialioje kino mugės erdvėje „Short Film Corner“.
Aktyviau reklamuotis Kanuose nutarė vidurnakčio seansams nusitaikęs 26 trumpametražių siaubo ir mistinių filmų rinkinys „Mirties abėcėlė 2“ (ABC’s of Death 2), kuriame dalyvauja lietuvių režisierė Kristina Buožytė („Kolekcionierė“, „Aurora“) su kolega Bruno Samper iš Prancūzijos.
Pasaulinę premjerą Toronto kino festivaliui planuojantys prodiuseriai Kanuose atskleidė penkis epizodus, kuriuose netrūksta smurto, kraujo fontanų, žiaurių egzekucijų ir negailestingų ritualų.
Tačiau Kristinos Buožytės siaubukas nepateko į Kanų mugės anonsą, tad kol kas mes žinome, kad pagrindinį vaidmenį sukūrė perspektyvi aktorė Julija Steponaitytė, kuriai šie metai nusimato ypač derlingi. Ją taip pat matysime Alantės Kavaitės dramoje „Sangailė”.
