Estafetę ekranuose perima graikiškas viešbutis nelegaliems vienišiams, charizmatiškų Islandijos avinų čempionatas, Amazonės džiunglių misterijos ir nepamirštamai gniuždančiai nufilmuotas Holokausto koncentracijos stovyklos pragaras.
Mirties angelų moralinės dilemos
Vienintelis konkurso debiutantas ir rimtas kadidatas „Auksinei palmės šakelei“ (arba bent jau Grand-Prix) Laszlo Nemesas garbingai pademonstravo tikrą kiną, kokio jau beveik nebūna. Visi Kanų festivalio filmai rodomi skaitmeniniu formatu, bet jaunasis vengras išsireikalavo seansų senamadišku metodu iš 35 mm juostos.
Laszlo Nemesas garbingai pademonstravo tikrą kiną, kokio jau beveik nebūna.
Kvadrato formatu nufilmuota holokausto drama „Sauliaus sūnus” (Son of Saul) sugrąžino gyvą kino vaizdą, absuliučiai kitokias spalvas, absorbuojantį šnabždesių garsą ir pulsuojančią energiją. Maestro Belos Tarro („Turino arklys“) mokiniui ir asistentui nepritrūko ambicijų: Aušvico ir Birkenau koncentracijos stovyklose priverstinai dirbančių specialaus būrio „Sonderkommando“ vyrų baimės, beviltiškumo ir šoko kasdienybė dokumentuojama ilgais kadrais, kai viena scena trunka bent 7–9 minutes, o žiūrovo dėmesys sukoncentruojamas į stambiais planais užfiksuotus veidus.
Nacių atrinkti vyrai priverstinai padeda vykdyti traukiniais atgabentų žydų brutalų genocidą ir grobia į dujų „dušą“ pasiųstų žmonių daiktus vos tik užtrenkus kameros duris. Po kelių savaičių ar mėnesio jų laukia garantuotas sušaudymas pagal sąrašą, nes Hitleriui nereikalingi liudininkai.
Nujausdami nedėkingą likimą skirtingų tautybių vyrai organizuoja pasipriešinimą ir pabėgimą (krematoriumo susprogdinimu pasibaigęs maištas iš tiesų įvyko 1944 m. spalio 7 d.), tačiau vienas iš jų dar rizikuoja gyvybe, kad garbingai palaidotų dujų kameroje per stebuklą neuždususį ir nacių gydytojo pasmaugtą berniuką.
Pavojinga misija ir desperatiška rabino paieška supriešina bendro tikslo išsilaisvinti siekiančius vyrus. Pagrindinį vaidmenį atliekantis debiutuojantis aktorius Geza Rohrigas (realiame gyvenime jis – poetas) matosi kiekvienoje scenoje, išlieka beveik nebylus ciniškų ir bejausmių likimo brolių šnabždesių akustikoje, o mes stebime nežmoniškus siaubus ir kiauliškus nacių pasityčiojimus iš jauno vienišo vyro perspektyvos.
Filme dalyvauja bent 200 statistų, bet jie sąmoningai susilieja antrame plane, kai ryškiausias vaizdas fokusuojasi į budeliais prieš savo valią dirbančių vyrų veidų emocijas. Pribloškiančiai sustyguotas filmo garsas sukuria klaustrofobinę lagerio atmosferą, didvyriška operatoriaus Matyaso Erdely kamera atvirai ir sukrečiančiai atskleidžia, kokį košmarą patyrė negailestingo genocido aukos. Išgalvotą siužeto istoriją režisierius papildo tikrais faktais ir bene įsimintiniausiame epizode inscenizuoja, kaip vienas vengrų kalinys paslėptu fotoaparatu padarė tris lauke atliekamų žiaurių egzekucijų nuotraukas, kurių kopijos dabar eksponuojamos Aušvico muziejuje.
Medžioklė meilės miške
Originalus, paslaptingas, romantiškas, neiššifruojamas, juokingas, ekstremalus ir genialus. „Iltinio danties“ ir „Alpių“ režisieriui prireikė net 4 metų gudriai satyrai apie įsimylėjusių, susituokusių, išsiskyrusių ir vienišų žmonių santykius „Krabas“ (The Lobster) nufilmuoti. Neabejotinai geriausias Yorgoso Lanthimoso filmas turėtų būti prisimintas per apdovanojimų dalybas gegužės 24 d.
Neabejotinai geriausias Yorgoso Lanthimoso filmas turėtų būti prisimintas per apdovanojimų dalybas gegužės 24 d.
Savotiškai futuristinis filmas verčia kvatoti jau ties įžangine scena: lietingą popietę vairuojanti suirzusi moteris staiga pristabdo automobilį, nubėga į lauką ir be trupinėlio gailesčio nušauna vieną asilą, bet palieka gyvus du kitus asilus. Netrukus paaiškės, kad asilas yra buvęs jos mylimasis, kuris nenorėjo gyventi (galbūt kentėti) kartu, o per įstatymais nurodytą terminą nespėjo susiporuoti iš naujo. „Oskaro“ premijai nominuoto graikų provokatoriaus futuristiniame pasaulyje vyriausybė draudžia viešumoje pasirodyti vienišiams, nes tai nelegalu.
Paslaptingame Viešbutyje užsiregistruoja šeimų neturintys skirtingo amžiaus žmonės, gauna įmantrius batus ir vienviečiuose kambariuose rengiasi vienodomis suknelėmis ir identiško sukirpimo kostiumais, stebi kambarinių vaidinamus psichologinius spektaklius, įrodinėjančius, kad dviese būti saugiau ir įdomiau, bet privalo susirasti porą per 45 dienas. Jei vis dėlto nepavyksta prisidėti pasimatymams papildomų dienų per miške pasislėpusių vienišių medžioklę, tai beviltiškiausi klientai transformuojami į savanoriškai pasirinktą gyvūną arba paukštį.
Airio Colino Farrelio atkaklusis vyrukas nutraukė santuoką po 11 metų ir 1 mėnesio, gavo Viešbučio kambarį Nr. 101 ir atsivežė šuniu jau lakstantį savo brolį. Jis užsirašo pavirsti krabu, nes moka plaukti ir žino, kad krabai ramiai gyvena ilgiau nei 100 metų.
„Dedikuoju šį filmą visoms Islandijos avims. Jos negalėjo šiandien atvykti į premjerą, nes kaip tik poravimosi laikas“, – paaiškino režisierius Grimuras Hakonarsonas.
Fantastišką „Krabą“ sudaro šelmiškos taisyklės (galima būti heteroseksualu arba homoseksualu), absurdiškos situacijos, skausmingos nuobaudos (pažeidus griežtą draudimą masturbuotis, tenka kišti ranką į tosterį), intymūs ritualai su kambarine, linksma techno muzikos diskoteka, ypatingi priedai antrame lygyje (kad šeima būtų laimingesnė, siūloma iš registratūros užsisakyti dukterį ar sūnų), tamsiai juodas humoras, magiškas realizmas ir zoologijos sodas, kuriame smagu apsilankyti antrą ir trečią kartą. Žinoma, kad ne visiems Valentino dienos šventėjams. Bet pamąstymų apie santuoką, atsidavimą, pasiaukojimą, tyrą meilę, dominavimą poroje ir buitį gyvenant dviese čia pakanka.
Apie avinus ir žmones
Lyg tyčia iškart po pusvalandžio gretimoje „Debussy“ salėje graikiškai sumanytą ir angliškai nufilmuotą „Krabą” pakeitė jautri ir komiška drama „Avinai“ (Rams), kurioje irgi veikia du broliai, toks pats ištikimas šunelis ir banda širdžiai artimų gyvūnų. Prieš porą metų Islandija pabalnojo šaunų nuotykį „Apie arklius ir žmones“, o dabar kviečia sužinoti, ką vėjuotoje šalies šiaurėje reziduojantiems fermeriams reiškia avys. Jos auginamos maistui ir vietiniam grožio konkursui čempionatui, bet dažniausiais atvejais tampa vieninteliais šeimos nariais.
„Dedikuoju šį filmą visoms Islandijos avims. Jos negalėjo šiandien atvykti į premjerą, nes kaip tik poravimosi laikas“, – paaiškino režisierius Grimuras Hakonarsonas, kuriam užbaigti filmo gamybą pagelbėjo ir kaimyninė Lenkija. Jis rašė scenarijų 5 metus, surengė „aktorių“ atranką net avims ir bent kelias savaites repetavo masines scenas.
Du solidaus amžiaus barzdoti broliai gyvena praktiškai viename kieme, bet nemojuoja pro namų langus ir bendrauja tik laiškais, perduodamais per draugišką aviganį šunelį. Stipri konkurencija ir troškimas nugalėti supriešina senukus, kurie patys pavirsta avinais. Regione pasklidusi nelemta infekcija priverčia permąstyti vertybes ir suvienyti jėgas prieš inspektorius, paliepusius išskersti mylimas avis. Gavosi iš tiesų jausmingas, komiškas, sąžiningas filmas, kurį melancholiškai praturtina akordeonu atliekama melodija.
„Oskarai“ jau bręsta
H.Weinsteinas žino, kaip nukalti „Oskaro“ premijos laureatą. Ir supranta, kad apie favoritus apsimoka kalbėti iš anksto. „Žirklių“ pravarde garsėjantis ir 2014 m. Kanų festivalio atidarymo filmą „Monako princesė“ išdidžiai peikęs prodiuseris tęsia tradiciją Kanuose atskleisti savo kortas. Jo teigimu, apdovanojimų prestižo sieks baigiantis filmuoti Quentinas Tarantino su vesternu „Aštuoni nekenčiantys žmonės“ (The Hateful Eight).
„Esame kartu jau 22 metus. Tai geriausia ir sėkmingiausia mano santuoka. Tik nieko nesakykite mano žmonai Georginai“, – intrigavo H.Weinsteinas, kuris Amerikos kino meno akademijai žada atkeršyti už tai, kad Kanų festivalio žiuri narys Jakesas Gyllenhaalas negavo pelnytos nominacijos už „Naujienų medžiotoją“. „Jo fizinė transformacija į boksininko vaidmenį yra pasiaukojanti, įspūdinga ir pritrenkianti“, – gyrė režisieriaus Antoine’o Fuqua ringo dramą „Kairiarankis“ (Southpaw).
Prodiuserio komplimentų nusipelnė sparčiai išpopuliarėjusi ir specialiai į Kanus atskridusi danų aktorė Alicia Vikander („Ex Machina“), kuri švytės kulinarinėje dramoje „Adamas Džounsas“ (Adam Jones) apie geriausią restoraną pasaulyje atidaryti susigalvojusį šefą kartu su Bradley Cooperiu ir Kanų festivalio žiuri nare Sienna Miller (neišsikiriama „Amerikiečių snaiperio“ pora).
Akivaizdu, kad visažinis Harvey „pamiršo“ jo kompanijai nepriklausančią, bet žymiai didesnius šansus susidraugauti su „Oskaru“ turinčią Tomo Hooperio („Karaliaus kalba“, „Elžbieta I“) kontroversinę dramą „Danijos mergina“ (The Danish Girl) apie transseksualės dailininkės Lili Elbe („Oskarą“ šiemet atsiėmęs Eddie Redmayne’as nusitaikė pratęsti pergalės šlovę) ir jos žmoną Gerdą (žavingoji Alicia Vikander).