Prancūzijos Rivjeros kurortas jau pastebimai ištuštėjo. Tik keli kino mugės paviljonai palieka atvertas duris. Spaudos centre zuja žymiai mažiau žurnalistų. Filmų pirkėjai ir pardavėjai išvažiavo planuoti įsigytų premjerų strategijas, o gatvėmis rieda prabangūs automobiliai, kurių savininkai atvyko pasipuikuoti per „Formulės 1” savaitgalį.
Isabelle ir Gerardas
Nevykusiai parinkti prancūziški filmai tapo 68-ojo Kanų festivalio keiksmažodžiu. Didžiausia konkursinės programos nesąmonė – tai Mirties slėnyje Kalifornijos valstijoje išskydusi mistinė absurdo drama „Meilės slėnis” („Valley of Love“), kurią Kanai tikriausiai pakvietė su vieninteliu gėdingu tikslu, kad raudonu kilimu nužingsniuotų Prancūzijos elitinių aktorių pora Isabelle Huppert ir Gerardas Depardieu (Vladimirui Putinui simpatizuojantis Rusijos pilietis).
Jie vaidina ilgai nesimačiusius žinomus aktorius Isabelle ir Gerardą (prancūzų kino žvaigždės iš tiesų paskutinį kartą dirbo kartu prieš 35 metus režisieriaus Maurice’o Pialat filme „Lulu”). Prieš pusmetį nusižudžiusio sūnaus gėjaus laiškas išsiskyrusius tėvus atvilioja į JAV nacionalinį parką su tiksliai suplanuota ekskursija 2014 metų lapkričio 12 dienai ir pažadu apsireikšti trumpai akimirkai.
Tik gerai parūkius pavyktų sudėlioti logiškus akcentus šiame keistame, sentimentaliame, gluminančiame ir vaiduokliškame banalių dialogų filme, kuris nori nenori tiesiog veržiasi lyginamas su Guso Van Santo „Medžių jūra”. Vietoj žalio japoniško miško herojų psichiką egzaminuoja žemiausia pagal jūros lygį ir kaitriausia amerikietiška dykuma.
Išpildytas paktas
2012 m. aktorius Timas Rothas prisiėmė garbę būti konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis” vertinimo komisijos pirmininku. Geriausio filmo apdovanojimą jis įteikė meksikiečiui Micheliui Franco už dramą „Po Liusijos” (po pusmečio Lietuvoje ją parodė Europos kino forumas „Scanorama”).
Per Kanų festivalio uždarymo vakarienę T. Rothas prisipažino Micheliui Franco, kad norėtų vaidinti jo režisuojame filme. Vyrai iškart sukirto rankomis, o draugiško susitarimo rezultatus matome jau šiemet. Pirmiausiai amerikietis sukūrė svarų antro plano vaidmenį Berlyno kino festivalyje už geriausią debiutinį filmą apdovanotame ir Michelio Franco prodiusuotame minimalistiniame trileryje „600 mylių”.
2012 m. aktorius Timas Rothas prisiėmė garbę būti konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis” vertinimo komisijos pirmininku
Vos po 3 mėnesių jis pasiūlė Kanams neišnešiotą savo kūrybos vaisių ir Thierry Fremaux su malonumu priėmė slogią dramą apie mirties alsavimą „Slaugytojas” („Chronic“) su kitais paskutinės minutės pakvietimais. Meksikietis pasuko šiemet ypač madingu, bet duobėtu keliu paskui režisierius užsieniečius, užsimaniusius išmėginti save anglakalbiu filmu (Matteo Garrone, Paolo Sorrentino, Guillaume Nicloux, Yorgos Lanthimos, Joachimas Trieras).
Liepto galas laukia kiekvieno
Penktadienio ryto išankstinis seansas finišavo anemiškoje ir daug ką pasakančioje tyloje. „Slaugytojas” (gal net tikslesnis pavadinimas būtų „Nepamiršk, kad numirsi”) sukėlė daug abejonių, nes fragmentiškas, depresyvus ir nemalonus filmas stropiai pakartoja plačiai išeksploatuotas idėjas. Tačiau fantastiškas ir nepakartojamas Timas Rothas maksimaliai sąžiningai, nuoširdžiai ir skrupulingai atsiduoda nepatogiam vaidmeniui. Jis 100 proc. įtikina vienišo vyro išgyvenimais, moralės dilemomis, nenoru keistis ir absoliučiai nusipelno geriausio aktoriaus regalijų.
Privačiai dirbantis ir visko matęs bebaimis sunkių ligonių slaugytojas aukoja savo gyvenimą dėl klastingų diagnozių, paveiktų, gydytojų nurašytų, infarkto surakintų, prie invalido vėžimėlių prikaustytų žmonių, kuriais nenori, negali arba nedrįsta rūpintis artimieji. Jis tiksliai žino, kokia pagalba būtiniausia kiekvienai ligai, sutinka budėti dienomis ir naktimis, o klientui pašnibždėjus moka neskausmingai sustabdyti širdies veiklą uždraustais vaistais.
Vyras atliko nelegalią eutanaziją sunkiai sirgusiam sūnui ir geranoriškai padeda nutraukti kančias nepažįstamiesiems. Kartais jis gauna spjūvį iš pavydžių giminaičių – už pernelyg nuoširdų rūpestingumą net po širdies smūgio pornografijos priklausomybės neatsižadėjusio tėvo vaikai iškelia bylą dėl seksualinio priekabiavimo.
Graudu, kad provokuojantį personažą parašęs režisierius nesugebėjo sulipdyti stipraus filmo. Vienas klientas tiesiog keičia kitą ir tai galėtų tęstis iki begalybės. Michelis Franco akivaizdžiai nežinojo, kaip užbaigti slaugytojo agoniją ir sumąstė patį idiotiškiausią variantą. Šimtą kartų matytas finalas atstumia, o ne šokiruoja, kaip įsivaizduoja meksikietis. Įdomu, ar jis žinojo, kad Guso van Santo „Medžių jūroje” likimas iškrečia identišką pokštą sankryžoje.
Šekspyriškas vesternas su kruvinu saulėtekiu
„Matricos” ir „Sostų karų” prisižiūrėjusio australo Justino Kurzelo kraujo spalva pasruvusi drama „Makbetas” („Macbeth“) pasmerkta prieštaringiems atsiliepimams ir radikaliam žiūrovų išskaidymui.
Aukštu dažniu sumiksuotame styginių instrumentų muzikos fone sudėtinga išgirsti aktorių tariamus žodžius, o reikšmingos frazės pasiklysta škotiško akcento tarmėje ir garso efektų gaudesyje. Įspūdingos ir sąmoningai sulėtintos masinės batalijos labiau primena modernius kompiuterinius žaidimus.
2012 m. aktorius Timas Rothas prisiėmė garbę būti konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis” vertinimo komisijos pirmininku
Režisierius išlavino savitą, ekstremalų, gotišką ir išskirtinį stilių, mėgaujasi smurtu, žudynėmis ir smulkmeniškais laidotuvių atvaizdavimais, o finale uždeda ant kamero s objektyvo kraujo filtrą ir nudažo saulėtekį raudonai.
Justinas Kurzelas supaprastina Williamo Shakespeare’o tragediją iki internetinės kartos pomėgių, imituoja istorinio epo „300” spartietišką pasipriešinimą, atiduoda pagarbą Melo Gibsono „Narsiai širdžiai”, investuoja kruopštumą į XI-o amžiaus kostiumus, stambiais planais filmuojamų aktorių veidus papuošia spalvingu makiažu, siekia patikti kuo platesniai auditorijai ir visaip stengiasi, kad jo „Makbetas” nesigautų panašus į jokį kitą ankstesnį „Makbetą”.
Šis uždavinys australų vizionieriui pasisekė, nes filmas atrodo pritrenkiančiai gražiai, lyg nutapytas paveikslas. Netgi siaubo trilerio atmosferą kaitinantys brutualūs galvų nukirtimai, sulėtinti gerklių perrėžimai, peilių smaigstymai į pilvą, pamažu pritvinkstantys kraujo lašai ar sruvantis kraujo fontanas nesukelia baisaus šoko ar pasibjaurėjimo, nes jaučiasi stilizuotas smurtas.
Nutylėti švilpukai ir aktorių interpretacijos
Tamsų, rūke paskendusį, apsiniaukusį, šaltą, vėjuotą epą Kanai pasitiko su kukliais plojimais, piktais, pasikartojančiais nepasitenkimo šūksniais, kurių kažkodėl neišgirdo vedančiųjų leidinių recenzentai („Medžių jūros” nušvilpimą „Variety” raportavo jau po valandos, o šiandien tvyro tyla). Ar tik nebus suveikusi Harvey Weinsteino kontrolė ir cenzūra?
Galingasis prodiuseris deda titaniškas pastangas, kad apdovanojimų taikikliuose atsidurtų intriguojančiai suporuotas aktorių duetas – gladiatoriškai karingas, negailestingas, beprotis, despotas, išdavikas karalius Michaelas Fassbenderis ir dėl sūnelio netekties raudanti, trapi, valdinga karalienė Marion Cottilard. Jie abu stulbinamai išvystė sudėtingus personažus, perprato psichologiją, nepriekaištingai susitvarkė su ilgais monologais, intensyviu žiaurumu, šaltais žvilgsniais, fiziniais iššūkiais, bet sustreikavo perteikdami esminius tarpusavio santykius, kuriems trūksta kibirkšties.
