Tačiau norint iš tiesų pažinti asmenybę ir priartėti prie to, kaip ji regi ar regėjo pasaulį, nėra būtina pasakojimą pradėti scenomis iš vaikystės, o finale rodyti triumfo akimirką. Jūsų dėmesiui – 7 biografiniai filmai, kurie taip griauna žanro standartus, jog net būtų galima ginčytis, ar dar pritinka šiai kategorijai. Vietoje pergalės jie renkasi kalbėti apie pralaimėjimą, realybę pina su fantazija ir savo protagonistus nušviečia lig tol neregėtomis spalvomis.
EDVARDAS MUNCHAS / Edvard Munch
Peterio Watkinso beveik trijų valandų filmas „Edvardas Munchas“ (1974) yra vienas sėkmingiausių kino bandymų perinterpretuoti tai, kas yra ir kaip atrodo biografija. Tai filmas, pristatantis savo herojaus viziją, įlendantis į jo galvą ir širdį, pažvelgiantis į jo asmeninį pragarą Žemėje.
Nuo Kristianijos iki Berlyno. Nuo nerimu, vaistais ir mirties baime persunktos vaikystės iki į paširdžius smingančio kritikų sudorojimo. P.Watkinsas pasakoja apie sudėtingą tapytojo, ekspresionisto Edvardo Muncho gyvenimo kelią, tačiau žiūrovą veda netikėtais kino takais. Čia vaidina beveik tik neprofesionalūs aktoriai, o jų vaidyba yra grįsta improvizacija. Čia pinasi žanrai ir dokumentinė forma akimirksniu gali virsti kostiumine drama. Negana to, garso takelis kartais pasakoja visai kitą istoriją, nei vaizdas ekrane, o aktorių žvilgsnis staiga sminga tiesiai kamerą. Kodėl? Nes P.Watkinsas nutarė, kad filmas apie garsųjį ekspresionistą turi būti ekspresionistinis. Ir taip sukūrė vieną įspūdingiausių visų laikų biografinių filmų.
MANĘS ČIA NĖRA / I’m Not There
Galbūt „Manęs čia nėra“ (2007) negalima laikyti biografiniu filmu? Gal tai – esė, kurios pamatu tampa tikra istorija? O gal poetiškas svarstymas apie kiekvieno mūsų vaidmenis prieš save ir kitus? Nenuostabu, jog šie klausimai kyla, kai Toddas Haynesas, kurdamas filmą apie Bobą Dylaną, griauna visas tradicinio biografinio pasakojimo taisykles. Režiserius radikaliai fragmentuoja pasakojimą, o protagonistą, taip niekada ir nepaminint B.Dylano, čia įkūnija penki skirtingo amžiaus, lyties ir rasės aktoriai.
Venecijos kino festivalyje apdovanotas filmas išvaduoja Bobo Dylano asmenybę iš vieno naratyvo ir vienos tiesos, tuo pat metu ir dekonstruodamas su jo persona siejamus mitus, ir patvirtindamas mitologizavimo neišvengiamybę. Tai – meistriškas darbas, kad ir į kurią žanro lentynėlę mėgintumėme jį patalpinti.
AMADĖJUS / Amadeus
Milošas Formanas už 1984 m. sukurtą filmą „Amadėjus“ pelnė savo antrąjį „Oskarą“, o viena filmo sėkmės priežasčių neabejotinai galima laikyti tai, jog režisierius rėmėsi Peterio Shafferio pjese, kurioje į protagonistą netikėtai žvelgiama iš antagonisto perspektyvos.
Genialiojo kompozitoriaus W. A. Mozarto gyvenimas ir kūryba prieš mūsų akis iškyla jo amžininko, pavydo graužiamo ir slapčia juo besižavinčio kompozitoriaus Antonio Salierio akimis. Pasirinkus netikėtą žiūros tašką, filmas Mozartui ne tik suteikia naujų spalvų, bet ir tampa kvapą gniaužančiu galios žaidimu, o kartu – jaudinančiu pasakojimu apie kūrybos kančias bei džiaugsmus.
EIZENŠTEINAS GVANACHUATE / Eisenstein in Guanajuato
Nenumaldoma kino revoliucijos dvasia gyvenantis Peteris Greenaway'us kuria filmą apie kitą kino revoliucionierių – legendinį Sergejų Eizenšteiną, „Šarvuočio Potiomkino“ autorių. Jis 4 dešimtmetyje atvyksta į Meksiką režisuoti filmo apie šalies revoliuciją (o kaipgi kitaip?), tačiau čia jį pasitinka finansinės ir kūrybinės problemos. Paties S.Eizenšteino nuostabai, paguodos jis pradeda ieškoti meksikiečio antropologo Polomino glėbyje.
„Eizenšteinas Gvanachuate“ (2015), kaip ir būdinga P.Greenawayui, yra tirštas filmas. Ryškiaspalvė vizualinė puota, eizenšteiniško montažo interpretacijos, teksto lavina ir atviros sekso scenos – viso to režisierius atseikėja su kaupu, tačiau šiame provokatyviame, tikrus faktus su fantazija pinančiame chaose galiausiai išryškėja kaip reta žmogiškas ir jautrus S.Eizenšteino portretas. Net jei neretai ir pridengtas į kraštutinumus linkusio genijaus kauke.
LIUDVIKO XIV MIRTIS / The Death of Louis XIV
Albertas Serra nebando apgauti savo žiūrovų ir jau pavadinimu signalizuoja – šis 2016 m. pasirodęs filmas yra apie mirtį. Ilgą, kankinantį jos laukimą ir lovoje merdintį Liudviką XIV, kurio monotonišką vaitojimą kartais pertraukia po pusryčių „bravo“ šaukiantys liokajai ir neveiksmingas mikstūras siūlantys šarlatanai.
A.Serra Liudvikas XIV, kurį šiame filme meistriškai įkūnija iš lovos taip ir nepakylantis Jeanas-Pierre’as Léaud, neprimena to Karaliaus Saulės, apie kurį skaitėte istorijos vadovėliuose. Pasipūtėliško garbėtroškos, absoliutizmo simbolio čia likęs tik šešėlis, nors apie visus nepapasakotus biografijos faktus, tikiu, nepaliaujamai galvosite – o gal ir pamatysite kitoje šviesoje – stebėdami varginantį šios istorijos finalą. Mat prabangoje skęstantis, gydytojų ir tarnų prižiūrimas karalius stoja akistaton su pabaiga, o ši – visada vieniša, niūri, slogi. Ir akimirkai suardanti, rodės, tokias nepajudinamas socialines struktūras.
KARAVADŽAS / Caravaggio
„Kurdamas šį filmą, mečiau iššūkį į Amerikos kultūrą orientuotam kinui, sakydamas – štai kūrinys, kuris šlovina Europos kultūrą.“ Taip apie filmą „Karavadžas“ (1986) sakė jo autorius, režisierius Derekas Jarmanas, į kino ekranus perkėlęs legendinio italų baroko dailininko istoriją.
Joje – dvasininko priekabiavimas, palaidas gyvenimas, alkoholizmo liūnas, žmogžudystė. Ir tapyba. D.Jarmanas pasakojimą apie sudėtingą žmogaus prigimtį ir per kraštus besiveržiančią aistrą gyventi prie šiandienos žiūrovo priartina pasitelkdamas anarchonizmus (Karavadžas čia ir užsirūko cigaretę, ir atrieda motociklu), tuo pat metu peversdamas ją belaikiu meno kūriniu – filme pritaikyta Karavadžo paveikslams būdinga chiaroscuro technika, taip dailininko gyvenimą neišpainiojamai surezgant su jo kūryba.
MIŠIMA / Mishima: A Life in Four Chapters
Jukio Mišimos – pripažinto japonų rašytojo, nacionalisto, privačios milicijos įkūrėjo, kuris atliko ritualinę savižudybę – gyvenimas tiesiog privalėjo tapti filmu. Laimei, J.Mišimos istorija atsidūrė Paulo Schaderio rankose, tapdama ne į kino ekraną perkelta sensacinga istorija, bet daugiasluoksniu meno kūriniu, pasirodžiusiu 1985 m.
Režisierius filmą skelia į keturias dalis: „grožis“, „menas“, „veiksmas“ bei „plunksnos ir kardo harmonija“. Jose jis kuria tiek personalinį, tiek literatūrinį protagonisto portretą. Į Mišimos gyvenimo liniją, tiesa, fragmentuotą ir trūkinėjančią, staiga įsiterpia jo knygų siužetai, prieš mūsų akis iškylantys nelyg atskiri teatro spektakliai. Fantastiškai nufilmuota, Philipo Glasso muzikinio takelio lydima juosta yra tiek pat poetiška, kiek ir ambicinga – ideali kombinacija filmui apie J.Mišimą.
