LAIMINGIAUSIA DIENA OLLI MÄKI GYVENIME
1962-ųjų vasara. Visa Suomija – nuo giliausio kaimo iki pat Helsinkio – laukia istorinės boksininko Olli Mäki kovos su amerikiečiu Daviu Mooru. Olliui reikia visai nedaug, tik susikaupti ir numesti šiek tiek svorio, tačiau visas jėgas treniruotėse atiduodančio boksininko mintis jaukia jausmai Raijai.
Nors Juho Kuosmaneno filmas „Laimingiausia diena Olli Mäki gyvenime“ pasakoja apie savotišką egzistencinę krizę, svajonių ir vilčių žlugimą, jo nuotaika stebėtinai pakili. Tikra suomių boksininko istorija paremtas ir Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje apdovanotas filmas neleidžia suabejoti – svarbiausia ne pergalė, o savojo kelio paieškos.
Šių metų Kanų kino festivalyje už geriausią scenarijų ir geriausią vyro vaidmenį apdovantas Irano kino genijaus Asgharo Farhadi filmas „Komivojažierius“ pasakoja apie porą, priverstą palikti savo butą. Emadas ir Rana apsigyvena pas draugą, tačiau jų viešnagę netrukus sutrikdo buvusios gyventojos ieškantis nepažįstamasis.
Filmas sukurtas pagal garsią Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“ ir tai neturėtų stebinti – A.Farhadi studijavo teatrą ir niekad neslėpė savo prielankumo scenai.
„Komivojažieriaus mirtį“ skaičiau būdamas studentas. Buvau sužavėtas šios pjesės, veikiausiai dėl to, ką ji atskleidžia apie žmonių santykius. Tai labai turtinga pjesė, įgalinanti skirtingas interpretacijas. Svarbiausia jų – socialinė kritika istoriniam laikotarpiui, kai staigios permainos Amerikoje lėmė tam tikros socialinės grupės pražūtį. <...> Viskas keičiasi beprotišku greičiu, arba prisitaikai, arba miršti. Pjesės šerdyje slypinti socialinė kritika vis dar svarbi mano šalyje“, – teigė režisierius.
Prancūzų režisierius Bruno Dumontas mėgsta kraštutinumus – jo dramos kerta tiesiai į paširdžius, o komedijos trykšta satyra. Naujausias autoriaus darbas „Seklūs vandenys“, pristatytas Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, siūlo pastarąjį variantą – žaismingą, gyvą, su niekuo nesupaniojamą kino pokštą-detektyvą.
XX a. pradžioje nuošaliame Šiaurės Prancūzijos pajūrio kaimelyje vienas po kito dingsta žmonės – ne vietiniai, poilsiautojai. Laimei, kaimelyje netrūksta keisčiausių personažų, pasiryžusių bet kokia kaina įminti mįslę.
Režisieriaus teigimu, komedija reikalauja mechanizmo, kuris pradėtų veikti akimirksiu – dėl šios priežasties kurti šio žanro fimus yra gerokai sudėtingiau nei dramas: „Norėjau, kad „Seklūs vandenys“ būtų ir kinematografiškas, ir labai juokingas filmas. Kartu bandžiau atitrūkti nuo natūralizmo, kurį žmonės sakosi randą mano filmuose“.
Audringi Anos ir Marko konfliktai baigiasi durų trenksmu – Ana pasiryžta palikti vyrą ir jųdviejų mažametį sūnų. Markas nusamdo privatų detektyvą, manydamas, jog žmona užmezgė romaną su kitu vyru, tačiau tiesa yra kur kas labiau šokiruojanti.
Ketvirtasis ilgametražis šiemet mirusio lenkų režisieriaus Adrzejaus Zulawskio filmas „Apsėstoji“ (1981 m.), kuriame vaidina legendinė aktorė Isabelle Adjani, brėžia naujas siaubo žanro ribas – tai trikdanti, groteskiška, šleikštulį kelianti, varginanti juosta. Žiūrovui atsikvėpti neleidžia be perstojo judanti kamera, padriki dialogai ir krauju pasruvusi estetika, lydima atmosferiško garso takelio.
A.Zulawskio „Apsėstoji“ yra apie beprotybę, kurią įkūnija pats filmas – tai ekstremali, tačiau privaloma kino patirtis.
Natali (akt. Isabelle Huppert) moko filosofijos vidurinėje mokykloje Paryžiuje. Ištekėjusi, du vaikus turinti moteris visą savo laiką skiria šeimai, mokiniams ir egoistiškai motinai. Vieną dieną Natali išgirsta vyro sprendimą – po 25-ių bendro gyvenimo metų jis palieka namus, nes rado kitą.
Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą apdovanotas filmas susilaukė kritikų liaupsių už plačią emocinę amplitudę, sudėtingą psichologinį portretą ir subtilią dramaturgiją.
„Visad, iki kone patologiško lygmens, jaučiausi atitrūkusi nuo savo amžiaus – tai inspiruoja mano rašymą, maitina melancholiją, nuo kurios mane išlaisvino kinas“, – teigė režisierė Mia Hansen-Løve.
Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi trumpametražis dokumentinis filmas „Aš čia tik svečias“ žiūrovus supažindina su senelių namuose gyvenančia baske Josebe. Aistringai savo jaunystės kraštą prisimenanti moteris vis pamiršta, kur gyvena – Josebė kasdien galvoja, jog šiandien yra pirmoji jos diena senelių namuose.
Jautrus, pagarba savo personažams ir sudėtingai temai pulsuojantis „Aš čia tik svečias“ jau spėjo pelnyti šūsnį apdovanojmų – geriausio trumpametražio filmo prizus „Visions du Reel“, Šefildo, Budapešto dokumentinio kino festivaliuose. Filmas taip pat nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui.
Paskutinysis spalio mėnesį Anapilin išėjusio lenkų kino meistro Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“ siūlo pažintį su režisieriaus jaunystės draugu Władysławu Strzemińskiu – lenkų tapytoju avangardistu. Nesutikdamas su sovietinės valdžios politika, jis netenka dėstytojo vietos Lodzės meno akademijoje ir yra išbraukiamas iš Menininkų sąjungos sąrašų. Tačiau troškimo kurti nesunaikina nei nepriteklius, nes valdžios represijos.
A.Wajda, visad garsėjęs meistrišku gebėjimu pasakoti apie žmogų, patekusį į istorijos verpetą, savo filmografiją baigė atiduodamas duoklę kitam su totalitarinio režimo prievarta beatodairiškai kovojusiam menininkui.
