Viena stovyklos organizatorių Goda Jurevičiūtė, kalbėdama apie renginio pokyčius, atsigręžė į pradžią: „Pirmoji stovykla buvo labiau kamerinė, ją organizavome sau, nes nežinojome, ar iš viso ji pavyks. Neturėjome jokio finansavimo, pasikvietėme dėstytojus ir pranešėjus, kurie mums patinka, išsinuomavome svirną Žeimių dvare – nuo to ir pradėjome. Kadangi renginys sulaukė sėkmės, jį organizuojame ir toliau.“
Šiandien stovykla gerokai išsiplėtė, o jos programoje – ne tik lietuvių, bet ir užsienio pranešėjai.
Nedarome nei labai akademiško renginio, nei renginio, skirto tik industrijai – bandome į temą pažvelgti iš įvairiausių kampų ir pakviesti žmones iš skirtingų sričių, – sakė G.Jurevičiūtė.
Kino industrijos dalyvius, teoretikus, sinefilus ir studentus suvienijanti stovykla kiekvienais metais turi vis kitą temą – pradėjus nuo kelio filmų, stovykloje buvo nagrinėjamos kino ir laisvės, istorijos, garso, kūno bei politikos sąsajos.
Pasak G.Jurevičiūtės, organizatorių komanda labai įvairi – joje yra žmonių, kuriems kinas yra gyvenimo aistra, ir tų, kuriems jis jau tapo profesija. „Organizuojame tokį renginį ir kviečiam tokius žmones, kurie mums patiems labai patinka. Nedarome nei labai akademiško renginio, nei renginio, skirto tik industrijai – bandome į temą pažvelgti iš įvairiausių kampų ir pakviesti žmones iš skirtingų sričių“, – sakė ji.
Kai atsiranda buitis – gyvenimo drauge, dušo laukimo, pusryčių valgymo – sukuriama neformali erdvė, kurioje žmonės pradeda kalbėtis, diskutuoti už paskaitos ribų, – teigė G.Jurevičiūtė.
Kino stovyklos tradiciškai vyksta ne didžiuosiuose miestuose, o Lietuvos dvaruose, gamtos apsuptyje. Organizatoriai tikina norintys kultūros renginius atvežti į regionus, mat didžioji dalis jų koncentruojasi Vilniuje. Be to, kai kuriems dalyviams ir svečiams tokia lokacija yra patogesnė, mat yra arčiau Šiaulių ar Kauno.
„Pagrindinis tikslas – užslėptas ir viešai neskelbiamas. Mes norime, kad svečiai liktų nakvoti. Lietuviška auditorijos savybė, kad žmonės ne visada drįsta iš karto paklausti. Kai atsiranda buitis – gyvenimo drauge, dušo laukimo, pusryčių valgymo – sukuriama neformali erdvė, kurioje žmonės pradeda kalbėtis, diskutuoti už paskaitos ribų“, – teigė G.Jurevičiūtė.
Kalbėdama apie ryškiausius šių metų stovyklos pranešėjus, G.Jurevičiūtė visų pirma atkreipia dėmesį į Agnès Godard, bene žymiausią kino operatorę moterį: „A.Godard beveik visada filmuoja su Claire Denis. Kadangi esu didžiulė jos filmų gerbėja, labai džiaugiuosi, kad A.Godard sutiko atvykti.“
Kitas svarbus svečias – Fredas Kelemanas, filmavęs paskutinį vengrų režisieriaus Bèla Tarro filmą „Turino arklys“, vieną įspūdingiausių pastarųjų metų kūrinių. „F.Kelemanas yra ir režisierius, ir operatorius – manau, kad labai įdomu išgirsti žmogaus, sėdinčio ant šių dviejų kėdžių, poziciją“, – pasakojo G.Jurevičiūtė.
Į kino stovyklą atvyks ir lenkų režisierius Adamas Sikora, filmavęs režisierių Lecho Majewskio ir Jerzy'io Skolimowskio filmus, bei kiek netikėti svečiai – muzikos grupė iš Maskvos „Megapolis“.
F.Kelemanas yra ir režisierius, ir operatorius – manau, kad labai įdomu išgirsti žmogaus, sėdinčio ant šių dviejų kėdžių, poziciją, – pasakojo G.Jurevičiūtė.
„Jau keletą metų bandėme atsivežti šią grupę. Labai jos norėjom, nes ji yra susijusi su kinu – grupė kūrė muziką 7-ajame deš. nesukurtiems sovietiniams filmams“, – pasakojo G.Jurevičiūtė, atkreipusi dėmesį, jog tai nebus „gryno“ žanro koncertas. Jo metu bus aptariamas to meto filmų kūrimo kontekstas bei atliekama muzika.
Kaip ir kasmet, stovykloje netrūks lietuvių pranešėjų. Savo mintimis dalinsis Mantas Kvedaravičius, Nerijus Milerius, Agnė Narušytė, Natalija Arlauskaitė, Deimantas Narkevičius ir kt. G.Jurevičiūtė kviečia nepraleisti režisieriaus Audriaus Stonio pranešimo – jis kalbės apie kino etiką, o šių metų stovyklą turėtų apibrendrinti diskusija „Aš ir Kitas“, kurioje dalyvaus režisierius Mindaugas Survila, operatoriai Eitvydas Doškus, Narvydas Naujalis, Vilius Mačiulskis ir Vytautas Katkus.
