Ozonas pašėlo
Stilingasis prancūzas Francois Ozonas Kanuose patyrė viską: jis buvo stumdomas iš oficialaus konkurso į „Ypatingą žvilgsnį“, nurašinėjamas ir ignoruojamas, tuo pačiu metu mylimas ir nekenčiamas. Jam palankiau sekėsi kituose festivaliuose (Venecijoje ir San Sebastiane), o Kanuose madingasis ir mažiausiai po filmą per metus pasiūlantis kūrėjas niekaip nerasdavo savo vietos.
Režisierius grįžo su skandalingiausia beprotiško tempo pramoga ir turi visas galimybes suvesti sąskaitas su praeitimi. Ypač intymus erotinis trileris „Meilužis dvynys“ (L’Amant double) pulsuoja įtampą, geismą ir aistras Almodovaro mėgstamais įrankiais – dviguba tapatybe, seksualumo išraiškomis, užslėpto seno nusikaltimo pasekmėmis, meilės išbandymais ir elegantišku humoru.
F.Ozonas drąsiai „persijungia“ į detektyvinį noir’ą ir pabaigoje išsivysto į maniakišką siaubo dramą, atiduodamas pagarbą sero Ridley Scotto „Svetimam“. Jis nevengia nepatogių, šokiruojančių ir šlykščių momentų, o sekso aistras fiksuoja iš vojeristinio artumo.
Seksas su dvyniais
P.Almodovarui bus sunkoka atsispirti artimų pažiūrų režisieriaus kerams ir ignoruoti F.Ozonas per apdovanojimų dalybas. Jie abu dievina Hitchcocką ir detektyvinių rebusų paslaptis. „Meilužio dvynio“ nematomos sąsajos su Almodovaro „Oda, kurioje gyvenu“ matosi net plika akimi.
Meilės paieškose nudegusi, nestabili, vieniša ir patraukli mergina užmezga naują romaną su santykių psichologu, bet dar karštesnius ir pavojingesnius sekso žaidimus lošia jo 15 minučių jaunesnio brolio psichologo lovoje. Blaškymasis, neištikimybės egzaminas ir melo pinklės ilgai negali tęstis, tad Ozonas traukia iš kišenės slaptą tūzą, prigalvoja nenuspėjamų posūkių ir įpina naujus veikėjus.
Nuo meilės iki keršto tik vienas žingsnis. Išskirtinai suaugusiems skirtas „Meilužis dvynys“ gali tapti komerciškiausiu Ozono filmu. Žiūrovų neatbaidys net griežčiausias amžiaus cenzas, nes repertuare galioja taisyklė, kad seksas visuomet „parsiduoda“. Jau pačiu pirmuoju kadru Ozonas pareiškia, kad šį kartą yra pasiruošęs šėlti be stabdžių – moters makšties vizualinis sulyginimas su ašarojančia akimi išprovokavo „Debussy“ salę nemandagiam juokui.
Neonacių terorizmas
Dar vienas Kanų numylėtinis F.Ainas nemaloniai nustebino skystu ir permatomu trileriu „Iš niekur“ (In the Fade) apie skausmingą praradimą, neteisingą nuosprendį, žlugdančią atgailą ir asmeninę vendetą. Standartinis filmas išpildo visas klasikines keršto dramų klišes, o režisierius skuba viską sukramtyti, kad tik neliktų alternatyvių interpretacijų.
Finale jis pateikia informaciją apie 9 užfiksuotus teroristinius išpuolius, kuriuos 2000-2007 m. Vokietijos miestuose įvykdė neonacių grupuotės, nusitaikiusios prieš šalyje legaliai gyvenančius kitataučius. Jautrus ir politinis filmo pamatas stipriai prasilenkia su nelogišku, skylėtu ir pritemptu scenarijumi.
Trys istorijos
Pirma filmo dalis išardo gražią šeimą įvykus sprogimui. Kurdų kilmės vyrą ir vienintelį sūnų praradusi moteris skausmą malšina didelėmis narkotikų dozėmis ir vis artėja prie savižudybės, kai telefono atsakiklyje išgirsta advokato pranešimą.
Pernelyg ištęsta antroji dalis vyksta teismo posėdžiuose, kurių baigtis aiški nuo pat pradžių – neonaciams ištikima vokiečių porelė bus išteisinta, kad būtų ką žudyti. Šiam tikslui režisierius įveda deus-ex-machina liudininką, kuris staiga prisimena, kad įtariamieji sprogimo dieną ilsėjosi jo viešbutuke Graikijoje (kvailiau nesugalvosi).
Trečioji dalis su poetišku pavadinimu „Jūra“ nukelia į Graikiją ir yra dedikuojama vienišos kovotojos asmeniniam teismui. Nesuklysite iškart įsivardindami pabaigą, nes kitų variantų čia tiesiog nėra. Tik kur jūs matėte tokius idiotiškus teroristus, kurie tuoj po nuosprendžio paviešina nuotrauką su pagrindiniu liudininku ir informuoja apie savo atostogų vietą, nors dar galioja terminas apeliacijai?
Labai graži diena
Stiklai dūžta brutaliame ir negailestingame škotės Lynne Ramsay trileryje „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here). Tai ketvirtas jos režisuotas filmas – visi jie premjeras ištikimai šventė Kanuose.
Režisierė perteikia moralines keršto dilemas ir žiaurią egzekuciją, lydimą įtampos. Jei žiūrint F.Akino kvailoką keršto akciją nuolat kamuoja klausimas, kada visa tai baigsis, tai Lynne Ramsay filme grėsmingas siaubas prikausto prie ekrano ir priverčia širdį plakti ritmingiau – nejučia pradedi mušti pėda į grindis pagal atmosferiškos Johnny Greenwoodo („Radiohead“) muzikos taktą.
L.Ramsay sukūrė trilerį specialiai Joaquinui Phoenixui, kad jis susirinktų apdovanojimus. Amerikietis velniškai įtaigiai persikūnija į nesustabdomą monstrą. Persekiojamas vaikystės haliucinacijų ir karinėse misijose patirtų košmarų, vyras dirba pinigų išmušėju ir prasikaltusių žmonių likvidatoriumi. Vienus jis užkala plaktuku, kitus susmaigsto peiliu ir tik pačius laimingiausius nokautuoja kumščiais. Kai įtartinas užsakymas išgelbėti nepilnametę mergaitę iš kostiumuotų ištvirkėlių orgijų pasuka kiek netikėta išdavystės kryptimi, Hitchcocko „Psichopatą“ įsimylėjęs vienišas vyras žiauriai nukenčia ir praranda vienintelį artimą žmogų. Nuo šios akimirkos asmeninė keršto akcija bus bjauri ir kruvina, nes į žaidimą įsimaišo antros kadencijos siekiantis įtakingas Niujorko senatorius ir jam patarnaujantys korumpuoti policininkai.
„Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ atvyko į Kanus vis dar negalutinėje versijoje – filmas truko 10 minučių trumpiau negu skelbta, o vietoj finalinių titrų pamatėme juodą ekraną su vieninteliu užrašu „su Joaquinu Phoenixu“.
Kažin, kaip interneto gigantas „Amazon Studios“ ketina platinti Lynne Ramsay vidurnakčio emocijų trilerį, nes jo auditoriją būtina atidžiai ir griežtai riboti.