Lyg po vandeniu
Būdamas 37-erių Jeanas-Lucas Godard'as įsimylėjo 19-metę debiutuojančią aktorę Anne Wiazemsky. Jie iškart susituokė ir režisierius pasiūlė žmonai vaidmenį dramoje „Kinė“ (La Chinoise), filmavo ją dar du kartus iki skyrybų, įvykusių 1970 m., ir kartą jau po išsiskyrimo.
Banguojančio Michelio Hazanavičiaus kūrinio pradžioje matome Godard'ą meilų, romantišką, aistringą, išdidų, melancholišką ir temperamentingą, bet jo elgesys absoliučiai pasikeičia sulig 1968 m. masinėmis demonstracijomis Paryžiuje. Godard'as tampa aršiu kovotoju, radikaliu protestuotoju, nevengia savo kalbose naudoti nacionalistams būdingos leksikos ir lozungų, įžeidinėja žydų tautybės žmones ir šmaikštaudamas lygina juos su naciais.
Per vizitą Romoje jis įsižeidžia ir sugeba susipykti su geru bičiuliu Bernardo Bertolucci. Arogancija, pavydas, kategoriškumas ir neapykanta persismelkia į santykius su žmona, tad kruopščiai puoselėti jausmai išblėsta, nors pati Anne Wiazemsky vis bandė išsaugoti šeimą.
Filmo pavadinimas asocijuojasi su vieninteliu Prancūzijos atominiu kariniu povandeniniu laivu „Le Redoutable“, kuris buvo pastatytas praėjus metams po Jeano-Luco ir Annos pažinties (1967 m). Naujienų srautas apie „Le Redoutable“ domino režisierių ir jis kūrė eilėraščius, metaforiškai sulygindamas šeimą su laivu.
Atsiribojęs Godard'as
Su trečią kartą Kanų oficialiame konkurse dalyvaujančiu Michelio Hazanavičiaus filmu susisieja režisierės veteranės Agnes Varda ir fotomenininko VR bendras filmas „Veidai, kaimai“ (Visages, Vilages), kuris Kanuose rodomas ne konkursinėje programoje. Jame rodomos dviejų autorių kelionės per Prancūzijos kaimus, siekiant užfiksuoti jų gyventojų portretus gigantiškose nuotraukose ir išklijuoti jas neįprastose vietose. Ypač įspūdingai atrodo Havro uoste dirbančių vyrų žmonų iliustracijos ant sukrautų metalinių krovininių dėžių.
Norėdama dar sensacingesnio finalo A.Varda nutaria aplankyti jaunystės laikų draugą Godard'ą. Atėjusi prie jo namų, režisierė randa ant lango stiklo užrašytą žinutę (ne pačią mandagiausią), susijusią su šviesios atminties A.Varda sutuoktiniu J.Demy („Šerbūro lietsargiai“). Moteris įsižeidžia dėl tokios arogancijos, bet iš koduoto užrašo tiksliai supranta, kad Godard'as žinojo apie jos vizitą ir nenorėjo susitikti. Nuo pasaulio atsiribojusiam Maestro ji parašė laišką ant to paties lango.
Michelis Hazanavičius mėgino susisiekti su Šveicarijoje gyvenančiu Godard'u ir informavo apie ketinimus kurti filmą. Tuomet režisierius sureagavo ir paprašė atsiųsti scenarijų, o jį perskaitęs atsivėrė tylos siena. Michelis Hazanavičius vėl išsiuntė žinutę su pasiūlymu suorganizuoti užbaigto filmo peržiūrą, tačiau Maestro neatsiliepė. Į viešumą pateko tik trumpa kino klasiko reakcija, kad tai „kvaila, kvaila idėja“
Prieš seansą būtina atlikti namų darbus
„Le Redoutable“ susiskaldžiusioje Prancūzijoje bus vertinamas ypač prieštaringai. Tai pats nedėkingiausias laikotarpis filmo sklaidai, nes jis apnuogina Prancūzų kino bangos krikštatėvio tamsiąją pusę. Jo aršios ir antisemitinės viešos kalbos aiškiai asocijuojasi su skandalingosios kandidatės į Prancūzijos prezidentus Marine Le Pen retorika. Jeigu Godard'as buvo apsireiškęs rinkimuose, Hazanavičius neleidžia suabejoti, kam jis atidavė savo balsą.
„Man politika yra panaši į du batus. Vienas ant kairės kojos, o kitas – ant dešinės kojos. Dažniausiai vis tiek aplinkybės priverčia nusiimti abu batus ir eiti per vidurį basomis“, – sako Jeanas-Lucas Godard'as.
Žaismingai pramoginio ir kontroversiškai provokuojančio filmo žiūrovams teks paruošti namų darbus, nes kitaip nepavyks suprasti M.Hazanavičiaus juokelių, istorinių interpretacijų ar rimtesnių niuansų. Tarkime, svarbu žinoti ne tik bent minimalią informaciją apie Godard'ą ir iki 1967 metų sukurtus jo filmus (1963 m. „Panieka“, 1964 m. „Atskalūnų gauja“, 1965 m. „Pamišėlis Pjero“), bet taip pat italų režisierius Marco Ferreri ir Bernardo Bertolucci, prancūzų kolegą Francois Truffaut, „Žmogų su kino kamera“ Dzigą Vertovą.
Žana d’Ark ir Woody Allenas
Jeanas-Lucas ir Anne dažnai pasimatydavo kino teatruose. Tikriausiai šmaikščiausia scena vyksta per Carlo Theodoro Dreyerio 1928 m. sukurtos „Žanos d'Ark aistros“ peržiūrą, kai įsiplieskusio šeimos barnio žodžiai montažo dėka susirimuoja su nebylaus filmo veikėjų mimikomis. Hazanavičius nevengia švelniai šaipytis iš savo herojaus ir išnaudoja tradicinės komedijos formą.
Stipriausias filmo pasiekimas – tai aktoriaus Louiso Garrelio vaidmuo. Jis šauniai pamėgdžioja Godard'ą ir pristato jį liaudžiai lyg neurotišką bambeklį Woody Alleną. Larso von Triero atrasta Stacy Martin taip ir lieka pasislėpusi šešėlyje.
„Le Redoutable“ yra Kanų konkurso filmas-balastas, kuris bus labiau prisimenamas dėl mito apie surastą bombą prieš patį pirmąjį seansą ir chaotiško apsaugos spektaklio. M.Hazanavičių galime išbraukti iš kandidatų apdovanojimams – nebent Pedro Almodovarui ir draugams norėsis pagerbti L.Garrelį.
