Festivalis skambiai ir radikaliai pasikeitė, tačiau senos tradicijos išliko tos pačios – Kanai prasidėjo prastu ir tuštoku filmu, kuris labiau pretenduoja patikti meksikietiškų ar kolumbietiškų telenovelių auditorijai.
Ispaniška intriga nenusisekė
„Debussy“ salėje nekilo nepatogumų ir visi laiku atėję pateko į Asgharo Farhadi melodramatiško trilerio „Visi apie tai jau žino“ (Everybody Knows) seansą. Filmas baigėsi visiškoje tyloje, pirmiesiems žiūrovams skirstantis suakmenėjusiais iš nevilties veidais ir nejaukiai bespaudžiant diplomatiškas šypsenas. Dvejais „Oskarais“ apdovanotas režisierius nepateisino lūkesčių ir parodė silpniausią savo kūrinį, bet jam lemta tapti vienu iš komerciškiausių visame pasaulyje gerbiamo autoriaus karjeroje.
Panaši baigtis buvo prognozuojama, nes pastaraisiais metais festivalio direktoriui ir meno vadovui Thierry Fremaux sekdavosi atidarymo ceremonijos renginiui planuoti nepavykusius filmus. Jiems festivalis suteikdavo reikalingos reklamos ir pagelbėdavo parduoti daug bilietų Europos kino teatruose, o sau bent išpešdavo naudos iš honorarus atidirbusių ir išsipuošusių populiarių aktorių, kad prie raudono kilimo dirbantys fotografai turėtų į ką nukreipti savo kameras.
Užtenka tik prisiminti „Ismaelio šmėklas“, „Monako princesę“, „Aukštuomenės klubą“ ir „Galvą aukštyn“. Vos ispanakalbis trileris „Visi apie tai jau žino“ tapo 71-ojo Kanų festivalio atidarymo filmu, nuojauta kuždėjo, kad A.Farhadi šį kartą ne viskas pavyko gerai.
Almodovarai buvo teisūs
Solidų ispanų kino žvaigždyną su argentiniečiu legionieriumi Ricardo Darina subūręs filmas pratęsė nelaimingą Kanų legendą. Apie tai jau iš anksto žinojo broliai Augustinas ir Pedro Almodovarai, kurie ketino prodiusuoti ant popieriaus daug žadėjusį filmą, bet staiga pasitraukė iš komandos pernai vasarą. Belieka paspėlioti, ar tik ne scenarijuje jie įžvelgė esminę grėsmę.
A.Farhadi lieka ištikimas sau ir lėtai nagrinėja 16 metų nutylėtas paslaptis, pridėdamas užsilikusias nuoskaudas po skyrybų, klestintį pavydą, nenumaldomą troškulį pinigams, negailestingą šantažą, lojalumą šeimai, klastingas intrigas, striginėjančią meilę ir klaidingas interpretacijas.
Vestuvės su šiurpiu posūkiu
Penelope Cruz vaidina žavingą ir laimingą moterį Laurą, grįžtančią iš Argentinos su dvejais vaikais į gimtąjį Ispanijos kaimą sudalyvauti jaunesnės sesers vestuvėse. Linksmą puotą užpila lietus, staiga sunegaluoja energingai šokusi viešnios 16-metė duktė, namuose pradingsta elektra, o kol atsivežamas generatorius paaiškėja, jog jauną merginą kažkas pagrobė iš kambario ir užrakino duris.
Netrukus SMS žinute atskrieja raginimas kuo mikliau sumokėti 300 tūkst. eurų išpirką. Tą pačią žinutę gauna ir buvusio Lauros širdies draugo vyndario-ūkininko Pako (akt. Javieras Bardemas) naujoji žmona (akt. Barbara Lennie), nenorinti gimdyti vaikų. Akivaizdu, kad profesionalumu nepasižymintys nusikaltėliai gavo tikslią informaciją apie abiejų šeimų narių komplikuotus santykius ir žinojo jų finansinius pajėgumus bei slaptus sandėrius dėl žemės, o tuoktuvių šventėje turėjo artimą talkininką.
Tolesni įvykiai lengvai nuspėjami net neįgudusiam žiūrovui. A.Farhadi įliejamos girgždančių durų, laikrodžio bokšte užstrigusio balandžio, tekančio vandens metaforos neišgelbėja nuo nuobodulio. Nors A.Farhadi filmai įprastai jaudina stipria vaidybą, šįkart Irano meistrui nepavyksta išryškinti P.Cruz, J.Bardemo ir argentiniečio R.Darino pajėgumų. Jie pasiklysta pernelyg gausiame aktorių kolektyve.
Banaliame scenarijuje nesuveikia sąmoningai įterpti ir “pasiklydę vertime” pokštai, tačiau „Debussy“ salė sprogo iš juoko pačioje svarbiausioje ir dramatiškiausioje scenoje, kai Penelope Cruz atskleidžia didžiąją asmeninę paslaptį J.Bardemui. Tik niekam nesakykite, kad apie tai jau žinote. Dažniau pasižiūrintiems ispanakalbes „muilo operas“ bus nesunku tai perprasti žymiai anksčiau.
Logikos pritrūksta įvykdyto pagrobimo detalėse, įkalčiuose ir detektyvinėje analizėje. Sunku patikėti, kad niekas nepastebėjo klastingų svečių šokių aikštelėje ir nepamatė, kaip apnuodyta mergina buvo išnešta iš kambario. Nejaugi visa giminė susipykusi su sąžine? Šantažo procedūra tęsiama nemokšiškai ir diletantiškai. Režisierius ypač stengiasi apsaugoti nuo interpretacijų ir viską sugromuluoja, atidengia grobikų veidus ir įpina naują įkaltį, kad giminaičiai suprastų, kuris čia iš savų užsimanė pralobti.
Neturi šansų laimėti
Į žiuri komisiją pakviestas rusų režisierius Andrejus Zviagincevas galėjo nejaukiai įžvelgti nevykusius „pakopijavimus“ iš „Nemeilės“, o kanadietis Denis Villeneuve’as lengvai pamokytų kolegą, kaip pagrobimo trileryje ugdoma įtampa ir kiek motyvacijos reikėtų suteikti nusikaltimo vykdytojui.
Ankstesnių savo atidarymo „perliukų“ T.Fremaux bent jau nebekišdavo į konkursą, o „Visi apie tai jau žino“ oficialiai pretenduoja „Auksinei palmės šakelei“. Tik šis prėskas trileris pasimirš po kelių dienų. A.Farhadi profesionaliai, bet beviltiškai kartojasi ir niekuo nenustebina. Žymiai įsimintinesnių panašių filmų esame pamatę dešimtimis.
