Vieta ir žmogus
Italui Matteo Garrone („Gomora“, „Pasakų pasaka“, „Realybė“) mažai kas prilygsta unikaliu gebėjimu atrastą lokaciją paversti atmosferišku filmo personažu ir sudėtingiems vaidmenims idealiai atsirinkti neprofesionalius aktorius be jokios patirties.
Įsimenantis smurtinis trileris „Dogmanas“ (Dogman) buvo nufilmuotas 40 km nuo Neapolio esančiame pamirštame miestelyje simbolišku pavadinimu Villagio Coppola. Dabar apleistuose namuose kadaise gyveno amerikiečių kareiviai. Režisieriaus atsitiktinai sutiktas buvusių nusikaltėlių teatro artistas Marcello Fonte privalo gauti geriausio aktoriaus apdovanojimą.
Į jauną Alą Pacino ir amerikiečių komiką Busterį Keatoną stebuklingai panašus vyras neįtikėtinai vaidina patį geriausią šunų draugą, globėją, maitintoją, kirpėją. Neturtingas ir mandagus vienišius Marčelo bendrauja su įvairiausiais šunimis lyg su vaikais ir laukia teismo numatytų pasimatymų su dukrele, kurią jis vežasi nardyti jūroje.
Marčelo gyvena prisirišęs prie galingo ir brutalaus chuligano boksininko Simonės, kurio bijo aplinkiniai ir net policija. Lojalusis Marčelo ignoruoja visus pasiūlymus išduoti juo besinaudojantį ir nuolat besityčiojantį bičiulį, todėl pats pasiaukoja atsėdėti metus kalėjime. Nuo nuoširdaus geriečio nusisuka supykę kaimynai, laukiantys galimybės atsikratyti nesustabdomu narkomanu Simone. Švelnusis Marčelo grįžta iš kalėjimo pasikeitęs ir be baimės perauklėti geriausią savo draugą.
Griežčiausio amžiaus cenzo kino teatrų repertuaruose neišvengsiantis „Dogmanas“ pasakoja apie savidestrukciją ir desperatišką mažo žmogaus troškimą tapti įtakingu. Marčelo griebiasi žiaurių, manipuliacinių, nepateisinamų, nehumaniškų, sadistinių metodų, kurie primins Hitlerio nacistų nusikaltimus.
Stiprių nervų ir aštrių pojūčių žiūrovams skirtam filmui M. Garrone įkvėpė 1988 metais laikraštyje perskaityta žinia apie mafijos gaujos lyderį ir buvusį boksininką nužudžiusį šunų veisėją.
Nepageidaujama vaikystė
Trečią kartą Kanuose dalyvaujanti, bet po laiptelį nuo „Dviejų režisierių savaičių“ ir „Ypatingo žvilgsnio“ iki oficialaus konkurso užkopusi Nadine Labaki remiasi neprofesionaliais aktoriais šokiruojančioje dramoje „Atsižadėjimas“ (Capharnaum) apie paliktų vaikų patiriamą skurdą Beiruto gatvių lūšnynuose.
Dinamiško montažo filmą fantastiškai tempiantis pabėgėlis iš Sirijos Zainas Al Rafeea lengvai užkariauja simpatijas. Iki lemtingo susitikimo su Nadine Labaki jis panašiai mėgino išgyventi svetimose gatvėse ir uždarbiavo iš smulkių darbų.
Zainas neturi dokumentų, nes tėvai neišgalėjo sumokėti 150 JAV dolerių už gimimo liudijimą. Nepakeliamos gyvenimo sąlygos pastūmėjo jį nusikaltimui. Kalėjime medicinos ekspertai tik apytikriai nustato jam 12-13 metų amžių. Atsidūręs teisme drąsuolis pareikalauja iškelti bylą abiems savo tėvams vien už tai, kad jį pagimdė ir nerūpestingai paliko likimo valiai. Berniukas prašo teismo nebeleisti mamai daugiau gimdyti vaikų, kurių neišgali išmaitinti.
Posėdžio akimirkas ir apklausas režisierė permušinėja grįžimais į kelių metų praeitį. Sužinome, kiek daug nepakeliamų išbandymų ištvėrė berniukas su jaunesne seserimi. Pasmerktas gyvenimui gatvėje Zainas privalo pasirūpinti vos vaikščioti pradėjusiu kūdikiu, kurio mama iš Etiopijos pasirenka prostitutės darbą ir raudančia širdimi atsižada sūnelio.
Skirtingai nei pirmuose dvejuose filmuose, N. Labaki neparašė vaidmens sau ir šmėkšteli tik keliuose epizoduose. Filme ji subalansuoja socialinę realybę, humaniškumą ir neišvengiamą sentimentalumą. Labiausiai gniuždančiose situacijose režisierė atranda ir momentų humorui, įvesdama smagų senuką su žmogaus-voro kostiumu (pasivadinusiu žmogumi-tarakonu) ir vaikų orkestrą.
Už benamių vaikų teises kovojančiai dramai „Atsižadėjimas“ lemta tapti gausiai lankomu žiūrovišku kinu, nes N. Labaki prabyla visiems suprantama kalba ir paliečia daugeliui pasaulio šalių aktualias problemas. Savo nuotaika ir melancholija filmas yra artimas japonų meistro Hirokazu Kore-eda’os „Vagišių šeimynėlei“, tad žiuri prezidentei Cate Blanchett su kolegomis teks išspręsti rimtą dilemą, kokį kūrinį apie skurdžiai gyvenančius žmones mažiau skaudėtų palikti už apdovanojimų borto.
