Muzikinė drama „Vasara“ (Summer / Leto) sužavėjo net tuos užsienio kolegas, kurie niekuomet neklausė Maiko Naumenkos ir Viktoro Cojaus revoliucinių dainų. Abiejų muzikantų gyvybės užgeso ankstyvoje jaunystėje. Namų areštu Maskvoje įkalintas K.Serebrenikovas įkvėpimo pasisėmė iš abu talentingus kūrėjus artimai pažinojusios Natalijos Naumenko autobiografinių prisiminimų.
Pasipriešinimo rokas
Nostalgiškai jausminga, romantiška, maištinga „Vasara“ pakeri autentiškai perteiktu XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio atvaizdavimu. Nė kapeikos valstybinių pinigų negavęs K.Serebrenikovas sukūrė stilistiškai artimą filmą Aleksejaus Germano jaunesniojo biografinei dramai „Dovlatovas“. Tik jis atsisuko į labiau pramoginio kino pusę, nepamiršdamas atskleisti pogrindyje grojusių muzikantų komplikuotos akistatos su „perestroika“.
„Vasara“ yra filmas ne vien tik apie Viktorą Cojų, bet ir apie jo neakivaizdinį mokytoją ir globėją Maiką Naumenką bei 1980–1990 metų Leningrado roko muzikos užkulisius. Abu dainininkai įrašė dainas apie vasarą, tad filmo pradžioje girdime M.Naumenkos „Vasarą“, o per finalinius titrus V.Cojus neleidžia bėgti iš salės su kultine daina „Baigiasi vasara“.
Jei nė karto neklausėte šių atlikėjų, neabejotinai girdėjote jų kūrybą įkvėpusius užsienio muzikantus. Leningrado jaunimas nelegaliai klausėsi „The Rolling Stones“, „The Beatles“, „T-Rex“, „Sex Pistols“, Bobo Dylano, Billy Joelio, Iggy Popo, Lou Reedo ir kitų.
1981-aisiais melomanas Maikas Naumenka jau išryškėjo kaip vietinio roko klubo žvaigždė, įkūrė grupę „Zoopark“ ir ėmė versti garsiausių užsieniečių dainas į rusų kalbą. Dėl žaibiškai populiarėjančio jaunuolio leipsta merginos, nors jis gyvena su žmona Natalija ir mažu sūnumi.
Lemtingoje vakaronėje prie jūros prie pankuojančio būrelio prisijungia kuklusis Viktoras Cojus su bičiuliu. Jis savarankiškai kuria dainas, nesijaučia nei panku, nei rokenrolistu, ir trokšta koncertuoti tik baruose, kad matytų visų klausytojų veidus.
Maikas iškart užčiuopia naujoko talentą. Jis tampa jaunesniojo kolegos užtarėju, kai koncertui prireikia komunistų partijos cenzūros leidimo, ir vis siūlo šmaikščius pavadinimus grupei. Vieną vakarą Natalija prasitaria Maikui apie nenumaldomą troškimą pabučiuoti Viktorą.
Jaudinantis meilės trikampis persipina su euforiškais koncertais, kūrybiniais iššūkiais ir bohemiško gyvenimo beprotybe, tačiau K.Serebrenikovas nesustoja ir nenori užstrigti tipinės biografinės dramos spąstuose. Jis mėgina įtraukti ne tik M.Naumenkos ir V.Cojaus kūrybą mėgstančius žiūrovus, bet ir kur kas platesnę tarptautinę auditoriją.
Būtent neragavusiems Sovietų Sąjungos ypatumų dovanojami trys žaismingai animuoti ir įspūdinga choreografija pavergiantys muzikiniai koliažai, kai pagrindiniai herojai atlieka klasikinius pasaulinius hitus, pritariant nepatenkintų močiučių, pakeleivių ir praeivių chorams.
Iggy Popo „The Passenger“ interpretuotas klipas ypač linksmai įsispraudžia sausakimšame sovietiniame troleibuse. Po iškylos grįžtančius draugus traukinio vagone užklupus piktiems saugumiečiams įsijungia Talking Heads hitas „Psycho Killer“. Desertui režisierius palieka Maiką ir Viktorą ypač žavėjusio amerikiečių bardo Lou Reedo baladę „A Perfect Day“, kurią norisi dainuoti kartu.
Ne veltui dainų tekstai stilingai transliuojami karaokės maniera, viliantis, kad bent keli žiūrovai išdrįs nutraukti tylą salėje ir pritarti lyriško filmo balsams. „Lumiere“ salėje ketvirtadienio rytą niekas garsiai dainuoti nepradėjo, bet mintyse kažkas, tikėtina, paniūniavo seniai išmoktus žodžius.
„Vasara“ baigiasi ties pirmuoju svarbesniu V.Cojaus ir pagaliau suburtos grupės „Kino“ koncertu toje pačioje scenoje, kurioje viskas prasidėjo. K.Serebrenikovas palieka abu veikėjus pačiame jų muzikavimo pike ir santykių nežinioje, nepasakodamas tragiškų aplinkybių ir tik primindamas judviejų trumpo gyvenimo metus. V.Cojus žuvo 1990 m. rugpjūčio 15 d. kraupioje autoavarijoje, užsnūdęs prie automobilio vairo. Jam tebuvo 28-eri. Mažiau nei po metų mirė 36-erių sulaukęs ir galvos traumą patyręs M.Naumenka.
„Vasara“ neabejotinai susirinks aukštus Kanų kritikų pažymius, bet filmas neturės daug galimybių pretenduoti apdovanojimui. Nebent Cate Blanchett pageidaus pašlovinti K.Serebrenikovą geriausio režisieriaus regalijomis ir suformuluoti dar stipresnį pareiškimą. Filmas juk gimė nerealiomis aplinkybėmis, mėginant užčiaupti ir sustabdyti autorių.
„Vasaroje“ nėra ypatingai aštrios ir nepatogios kritikos valdžiai. Vos kelios frazės apie nedėkingoje sistemoje maištaujantį jaunimą (susikibti rankomis yra pats pavojingiausias poelgis) ir ironiškos užuominos dėl cenzūros sukels tik menką nerimą Vladimiro Putino aplinkai. Tačiau „Vasara“ pateikia tokį energingą, dinamišką ir užkrečiantį juodai baltą reginį, kad jį neatsibos pamatyti ir antrą ar trečią kartą. Už laisvę! Už muziką! Už nepriklausomybę! Už meilę!
Baisesnė ir dar baisesnis
„Ypatingame žvilgsnyje“ pristatomas švediškas „Pasienis“ (Border) yra pats keisčiausias Kanų filmas. Šiuolaikiniame kine retai pasitaiko progų atrasti filmą, kuris nesidrovi stebinti iki paskutinės minutės, peržengia moralės ribas ir tikrai nusipelno aplodismentų.
Režisierius Ali Abbasi su scenariste Isabella Ekloff (šiemet Sandanso kino festivalyje ji debiutavo su provokuojančia drama „Atostogos“) sukūrė filmą, kuris per dvi valandas spėja ir pašiurpinti, ir isteriškai prajuokinti, ir sukurti bjauriausią bei nemaloniausią sekso aktą miško paunksmėje.
Švedijos uoste dirbanti deformuoto veido muitininkė Tina išsiugdė unikalią uoslę. Ji iš tolo užuodžią baimę, įniršį, sąžinės sutrikimus, išgąstį, melą, ir taip padeda sučiupti alkoholio kontrabandininkus, pedofilus ir ištvirkusius sektantus-maniakus.
„Pasienis“ – tai šlykštaus ir atgrasaus vidurnaktinio kino pažiba aštraus skonio gerbėjams. Tinai skanu ragauti sliekus, vabzdžius ir kirmėles, bet tai viena lengvesnių jos perversijų. Net ir beprotiškoje siaubo fantazijoje režisierius skatina pamąstyti apie lyčių lygybę, patyčias, homofobiją bei dirbtinį embrionų šaldymą.
