Oficialioje konkursinėje programoje kraujo ryšiais su Lietuva susijęs britų seras Mike’as Leigh parodė net 4 metus analizuotus ir sukrečiančius įvykius Anglijoje iškart po Napoleono nuginklavimo Vaterlo mūšyje. Savo ruožtu patrakęs italas Luca Guadagnino holokausto nusikaltimus ir Andreaso Baaderio vadovaujamų teroristų „Lufthansa“ lėktuvo užgrobimą prilipdė prie Berlyno šokių mokyklos, kurioje jaunas merginas edukuoja negailestingos raganos.
Pasibaigus siaubo šokiams Venecijoje pasklido sensacija – tai kiek vis dėlto vaidmenų „Suspirijoje“ sukūrė elegantiškoji apsimetelė Tilda Swinton?
Kruviniausi britų istorijos puslapiai
Veneciją pradėjo aktyviai šturmuoti Kanų atstumtieji. Lietuvių kilmės britų režisieriui Mike’ui Leigh šiemet jau antrą kartą duris užtrenkė Thierry Fremaux. Pirmas toks nutikimas 2004-siais su „Vera Dreik“ baigėsi laimingai „Auksinio liūto“ draugijoje. Dviejų su puse valandų trukmės istorinis epas „Peterlo skerdynės“ (Peterloo) nusipelno susikaupimo, pagarbos ir įvertinimo. Gal nebūtinai aukščiausios prabos, bet Mike’o Leigh gebėjimas ištirti svarbius istorinius įvykius ir suvesti paraleles su šiandieninėmis politikos realijomis turi būti pastebėtas. Apdovanojimas dar stipriau įprasmintų režisieriaus ketinimus atkreipti dėmesį į nutylėtą, ignoruojamą ir nežinomą kruviniausios Anglijos istorijos įvykį.
1819 m. rugpjūčio 16 d. bent 60 tūkst. Mančesterio gyventojų išėjo taikiai protestuoti prieš Vyriausybės siūlomas abejotinas politines reformas ir nestabdomai plintantį skurdą. Mitingo įkarštyje į minią įsibrovusi arkliuota kariauna pradėjo šaltakraujiškai traiškyti ir žudyti beginklius protestantus. Valdžios inicijuoto kariuomenės išpuolio pasekoje žuvo 18 žmonių ir dar 650 buvo sunkiai sužeista ar subadyta specialiai paruoštomis špagomis.
Tai kruviniausias politizuotas gyventojų ir valdžios struktūrų susirėmimas Didžiosios Britanijos teritorijoje. Mančesterio tragedija Šv. Petro laukuose nutiko netrukus po Vaterlo mūšio pabaigos, o negailestingą pareigūnų demaršą atsitiktinai stebėję žurnalistai sugalvojo pavadinti „Peterlo skerdynėmis“.
Mike’as Leigh niekuomet nerežisavo tokių brutalių ir masinių scenų, dalyvaujant 300 aktorių, kaskadininkų ir statistų.
Epinis socializmas
Susiruošęs ambicingiausiam ir brangiausiam karjeros filmui Mike’as Leigh nieko negirdėjo ir nežinojo apie Peterlo įvykius, nors užaugo visai šalia – Mančesterio priemiestyje Salforde. Jis nesistebėjo, kad jaunesni kūrybinės grupės nariai pirmą kartą išgirdo apie kraupią skerdynių istoriją tik prieš filmavimus, kuriems režisierius atsakingai ir kruopščiai ruošėsi bibliotekose. Jis praleido 4-erius metus skaitydamas knygas ir tyrinėdamas dokumentus.
Prisiminkime, kad ankstesni 7 kartus nominuoto „Oskaro“ premijai Mike’o Leigh filmai („Dar vieneri metai“, “Vėjavaikė“, „Paslaptys ir melagystės“) buvo labiau kameriniai, šiuolaikiški ir tragikomiškai pasakojo apie žmonių santykius. Tik pastarojoje biografinėje dramoje „Ponas Turneris“ jis atsigręžė toliau į praeitį ir peržvelgė ekscentriškojo dailininko gyvenimą. Mike’as Leigh niekuomet nerežisavo tokių brutalių ir masinių scenų, dalyvaujant 300 aktorių, kaskadininkų ir statistų.
Daug kalbų ir įvykių
„Peterlo skerdynės“ yra didingiausias, bet kartu sudėtingiausias režisieriaus filmas. Režisierius nenutolsta nuo rūpimos socialinės realybės ir domisi paprastais, neturtingais, engiamais piliečiais. Jis siekia, kad istorinis epas būtų rodomas mokyklose ir edukuotų jaunimą apie ne pačią gražiausią gimtinės praeitį. Mažiau kantrybės turintiems moksleiviams bus sudėtinga išsėdėti išsamią, informatyvią ir gerais ketinimais grįstą Mike’o Leigh pamoką, kuri prasideda finalinėmis Vaterlo mūšio akimirkomis ir paskui anglų kareivį atseka iki Londono. Čia užverda politinės intrigos, kaip suorganizuoti geresnį ir palankesnį gyvenimą šalies šiaurėje.
Režisierius negaili informacijos pliūpsniui nepasiruošusių žiūrovų, todėl tarp rimtų kabinetinių debatų, derybų, demokratijos kalimo lengva pasiklysti. Nesustabdomai kalbantis filmas remiasi dialogais ir monologais. Žymiai labiau pagelbėtų titrai, patikslinantys realių asmenybių vardus ir pareigas. Vis dėlto susiorientuoti tarp kelių dešimčių veikėjų nėra paprasta užduotis. Jei ištveri Mike’o Leigh ilgą, liūdną ir prasmingą išbandymą, tai filmas pasilieka atmintyje.
Londono kino festivalis jau paskelbė išskirtinę iniciatyvą surengti specialų „Peterlo skerdynių“ Mančesteryje, dalyvaujant režisieriui ir aktoriams. Tikėkimės, kad Mike’o Leigh tikslas patekti į mokyklas bus išpildytas.
Šokiruojantis šokio spektaklis
Dar sunkiau išgliaudyti ir suprasti komplikuotą italo Luca’os Guadagnino siaubo misteriją „Suspirija“ (Suspiria), kuri radikaliai supriešino Veneciją nuo ovacijų iki baubimo. Melodramos „Pakviesk mane savo vardu“ grožį, meilę, poeziją ir melancholiją režisierius iškeitė į raganavimą, tamsybęs, kraujo fontanus, kojų lūžius, šlykščius kūno subjaurojimus, persibadymą kabliais. Kardinalus pasikeitimas į beprotišką, šokiruojantį, nemalonų ir piktą trilerį, kuris egzaminuoja kantrybę garso efektais, šleikštuliu, triukšmu ir rėkimu.
„Suspirija“ yra suskirstyta į šešias dalis ir prologą betono sienos padalintame Berlyne, kuriame nuolat lyja arba sninga. Atsiduriame ten 1977-siais, bet paraleliai grįžtame net iki 1948 metų, kai buvo pastatytas impresionistinis ir raganiškas šokio spektaklis. Luca Guadagnino supainiojo begalybę skirtingų temų ir perdėliojo jas keliais sluoksniais, o viską ypač stulbinančiai ir hipnotizuojančiai nufilmavo tailandietis operatorius Sayombhu Mukdeepromas.
Šokiai, feminizmas, nacizmas, terorizmas, savidestrukcija, meilė, priespauda, motinystė, psichoterapija, seksas, holokaustas, detektyvas ir dar daugiau sutelpa į „Suspiriją“, kuri tikriausiai bus analizuojama ne vienerius metus. Norint bent pradėti susigaudyti iliuzijų, šantažo, sapnų, fantazijų, prisiminimų ir trėmimų labirinte vertėtų atidžiai peržiūrėti filmą bent tris kartus. Po pirmosios peržiūros kito italo Dario Argento 1977 m. siaubo trilerio tuo pačiu pavadinimu įkvėpta „Suspirija“ palieka atgrąsaus, perkrauto, perpildyto, provokacinio kino įspūdį.
Raganiškas Tildos siurprizas
Dakota Johnson švaisto savo plačias galimybes tuščia ir beprasmiška penkiasdešimties atspalvių komercija, bet charizmatišką amerikietę pastebėjęs Luca Guadagnino tempia naująją savo mūzą į rimtesnį kiną. Po pirmų išbandymų „Didesniuose pursluose“ jis stumtelėjo aktorę į grakštumo, drąsos, manipuliacijų, fizinių ir psichinių išbandymų lygą.
Trečią sykį pas italą vaidinanti Tilda Swinton kuria dar vieną įsimintiną vaidmenį – šaltą, negailestingą, baudžiančią, barbarišką, sadistę choreografę, kuri tikriausiai yra ragana, gebanti paveikti šokėjų sąmonę ir psichiką.
Tik gali būti, kad tai ne vienintelis aktorės-chameleonės vaidmuo mistinėje „Suspirijoje“. Beveik pilnai moteriškame kolektyve dviems epizodams nieko neįtariančio detektyvo vaidmenyje netikėtai pasirodo vengrų meistro Bela Taro operatorius Fredas Kelemenas. Vienintelį svaresnį vyrišką vaidmenį filme atlieka 82-ejų vokiečių aktorius Lutzas Ebersdorfas, kurio niekas absoliučiai nežino ir anksčiau negirdėjo. Solidaus amžiaus debiutantas, aišku, negalėjo atvykti į Veneciją, bet atsiuntė laišką, kurį lyg tyčia perskaitė Tilda Swinton.
„Man patinka šis filmas, nors įtariu, kad „Suspirija“ bus tikriausiai vienintelis kūrinys, kuriame mane pamatysite. Jei filmas jus sukrėtė, tai primygtinai patariu kreiptis pas gerą psichoterapeutą“, – Tildos Swinton lūpomis viešai prabilo paslaptingasis Lutzas Ebersdorfas. Jis vaidina psichoterapeutą, kuris įtaria šokių studijos klastą ir rizikuodamas gyvybe mėgina išsiaiškinti tiesą.
Žiūrint „Suspiriją“ sunkoka patikėti, kad jokios aktorinės patirties neturėjęs 82-ejų metų vyras galėtų pasiryžti tokioms sudėtingoms Luca’os Guadagnino užduotims. Keliuose momentuose psichoterapeuto balsas įtartinai suskamba moterišku tembru, o finalinėje dalyje į akis krenta abejotinos kūno formos. Didelė tikimybė, kad pati Tilda Swinton įkūnyjo žingeidų ir gudrų psichoterapeutą, pasislėpusi po storu makijažo ir prostetikos sluoksniu. Tam, kad pilnai atpažinti Tildos Swinton teks pamatyti „Suspiriją“ su specialiu detektyviniu užmoju atrasti režisūros įkalčius. Gali būti ir taip, kad tikriausiai neegzistuojantis realybėje vokietis ne vienintelė Tildos Swinton išdaiga. „Kokie du vaidmenys? Apie ką jūs čia kalbate?“, – nuostabiai gynėsi Tilda Swinton, kuri jau pasiruošė mistifikuotą ir apgalvotą reklaminę kampaniją „Oskarams“.
