– Kaip gimė idėja Lietuvoje rodyti kiną po atviru dangumi?
G.Akcijonaitė: Vasarą ištuštėja kino salės, o mums reikia išlaikyti visą aparatą, todėl tiesiog prisitaikėm prie aplinkybių, prie trumpos lietuviškos vasaros, ir išsikėlėm ten, kur lietuviai labiausiai nori būti – į lauką. Kadangi senamiestis yra nuostabus ir dangus čia labai gražus, tad ir suorganizavom „Kiną po žvaigždėmis“. Tai padiktavo paklausa.
– Ar jaučiate, kad per aštuonerius metus pasikeitė ir jūsų auditorija?
G.Akcijonaitė: Manau, kad ištikimiausi žiūrovai liko tie patys, žinoma, jų ratas kasmet didėja. Labai didelį šuolį padarėme persikėlę į Valdovų rūmus. Tikrai pritraukėme daug naujų žiūrovų. Tačiau auditorija kokybiškai nepasikeitė, tik kiekybiškai padidėjo: išliko intelektuali, kultūringa, ieškanti kokybiško kino.
– Seansai po atviru dangumi, rodos, kuria ir kitokią kino žiūrėjimo patirtį.
G.Akcijonaitė: Iš tiesų ta patirtis labai unikali. Tai ne tik tu ir kinas – tai ir vėjas, ir garsai iš gatvės, nors ir ne visada girdimi, ir kitokia akustika, ir tos žvaigždės… Tas patyrimas yra kažkoks stebuklingas – panašiai nutinka, kai žmogus nuvažiuoja prie jūros ir kažką jaučia, bet negali tiksliai apibūdinti ką. Tai visa apimantis jausmas. Kino žiūrėjimas lauke praplečia pojūčių skalę, nes aplink tave kinas vyksta visur.
R.Švedkauskaitė: Atsimenu, pernai rodėm „Didesnius purslus“ – oras buvo puikus, bet likus 15 min. iki seanso pabaigos pradėjo lyti. Ir tuo pačiu metu pradėjo lyti filme. Lietus baigėsi tada, kai baigėsi filmas...
G.Akcijonaitė: Arba kai žiūrint filmą apie banglentininkus purškė lietus, atrodo, tiesiai iš ekrano. Ir šimtai žmonių, nepaisant oro sąlygų, žiūrėjo filmą su skėčiais.
– Ant „Kino po žvaigždėmis“ plakatų galime išvysti šūkį: „Prieš seansą prašome nusiimti karūną“. Kaip jis gimė ir į ką jis nurodo?
R.Švedkauskaitė: Šių metų pagrindinė idėja (kartu siekiant „susirišti“ su Valdovų rūmais, vieta, kuri mums yra tokia jauki ir draugiška) yra rodyti kiną kaip valdovų laikais. Kadangi anuomet viskas buvo kur kas griežčiau ir turėjai elgtis taip, kaip valdovas pasakydavo, šiemet ir patys renkamės taisyklių koncepciją ir švelniai bei šmaikščiai nurodome, kaip elgtis seanse. Todėl prieš seansą prašome nusiimti karūną, karietą palikti už vartų ir seanso metu nesusirašinėti laiškais.
G.Akcijonaitė: Tačiau tai nėra rimti nurodymai. Norime su humoru pristatyti kino žiūrėjimą Valdovų rūmuose. Juk valdovų laikai praėjo jau seniai (juokiasi). Vis dėlto kiekvienais metais svarstydami, kaip pristatysime renginį, pagalvodavome, kaip kinas būtų buvęs rodomas valdovų laikais ir kaip visa tai būtų atrodę. Valdovų rūmų aplinka kino seansui suteikia kažką savito. Norime tai integruoti ir į mūsų komunikaciją.
– Pasikalbėkime apie „Kino po žvaigždėmis“ programą ir jos sudarymo principus: kaip jie keitėsi, ar išlieka tos pačios programos dalys, ką žiūrovai išvys šiais metais?
R.Švedkauskaitė: Iš tiesų programos kategorijos tradiciškai išlieka tos pačios – tai ir specialieji seansai, ir vasaros premjeros, ir mylimiausiųjų programa.
Tarp specialiųjų seansų bus atidarymo filmas, kuris ne tik atidarys „Kiną po žvaigždėmis“, bet ir leis patirti kiną valdovų laikais, nes filmo „Meilė ir draugystė“ veiksmas vyksta XVIII a. Anglijoje, kurioje – ir puošnūs kostiumai, ir aukštuomenės intrigos, ir dvarų kultūra. Bus rengiamas specialusis seansas Kanados dienai, jame pristatysime filmą „Modę“ apie Modę Lewis, garsią Kanados menininkę.
Mylimiausiųjų programa bus sudaryta iš filmų, kurie mūsų kino teatre žiūrovų buvo mylimi ir mėgstami. Suteikiame šansą juos pasižiūrėti dar nemačiusiems arba išvysti dar kartą visiškai naujoje aplinkoje. Čia pristatysime Jimo Jarmuscho „Patersoną“, Akio Kaurismäkio „Kitą vilties pusę“, Pablo Larraíno „Žakliną“, tai pat ir „Kalifornijos svajas“, kurios, manau, „Kine po žvaigždėmis“ turės magišką efektą.
Tradiciškai turėsime ir vasaros premjerų – pristatysime išankstinę Estijos, Lietuvos ir Latvijos filmo „Apsimetėliai“ premjerą. Sakyčiau, jog tai stilinga, šiek tiek šalta santykių drama – trileris, nagrinėjantis byrančios poros bandymą suklijuoti santykius. Taip pat pristatysime filmą „Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“, kuriame pasakojama apie austrų rašytojo S.Cveigo kelionę po pusę pasaulio Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai jam teko palikti savo gimtąją šalį. Tarp vasaros premjerų yra ir „Beatričės bučinys“, filmas su Catherine Deneuve – manau, daugiau nieko sakyti ir nereikia, nes C.Deneuve yra be galo mylima prancūzų kino figūra.
Tiesa, kol kas esame atskleidę tik pirmosios vasaros pusės programą.
– Programa plati. Ką kiekviena jūsų rekomenduotų pamatyti šiemet? Ko vertėtų nepraleisti?
G.Akcijonaitė: Pirmiausia rekomenduočiau „Meilę ir draugystę“. Taip pat manau, jog būtina pasižiūrėti „Apsimetėlius“, nes jau artėja „Sidabrinių gervių“ apdovanojimai, o šis filmas juose nominuotas. Kartu tai galimybė sužinoti, ką gali sukurti susivienijusios Baltijos šalys, bei gera pramoga. Dar labai rekomenduočiau „Patersoną“, nes jis yra mano „mylimukas“.
R.Švedkauskaitė: Papildydama Gretą paminėčiau, jog būtina pamatyti „Modę“, nes filmas nebus rodomas Lietuvos kino teatruose, tai yra unikali galimybė jį išvysti. Manau, jog „Kalifornijos svajas“ taip pat būtina pamatyti „Kine po žvaigždėmis“, net jei jau triskart šį filmą matei.
Dar vienas filmas, kurį labai myliu ir kuris savo keista eklektika galbūt tiks ne kiekvieno skoniui, yra „Drakonas atvyksta!“. Tai Irano kinas, kuris Lietuvoje sutinkamas labai retai. Muzika, kuri skamba filme, ir fantasmagoriška istorija, susiliejusi su Valdovų rūmais, mano manymu, „Kine po žvaigždėmis“ sukurs puikų efektą – paliks žiūrovą gal kiek sutrikusį, tačiau susidomėjusį ir nustebintą.
