„Tai tik vėjas“
Scena, kurią esate matę šimtus kartų: du personažai stovi laukymėje, kai pasigirsta keistas gaudesys ar šnibždesys. Vienas iš veikėjų būtinai paklausia: „Kas tai buvo?“, o kitas būtinai atsako: „Tai tik vėjas.“
Familiarus gestas, kurio fiktyvumu neabejoja niekas, o ypač gudrus kino žiūrovas – po keleto sekundžių tylos į eterį tikrai įžengs siaubinga būtybė. Na, nebent jūs žiūrite amerikiečių mokslinės fantastikos trilerį „Įvykis“ (2008). Čia, tikrai, tik vėjas...
„Išsiskirstome“
Kai esate gūdžioje girioje ar milžiniškame apsėstame dvare, ir viens po kito ima dingti aplinkiniai žmonės, o šešėlių žaisme vaidenasi keistos būtybės, ką jūs darote? Taip, jūs išsiskirstote po vieną į skirtingas puses.
Paauglys, nėščioji ar raišas senolis – į rankas pasiėmę kokią lazdą kino herojai drąsiai neria į giliausias tamsos keteras. Tada kažkur pasigirsta klyksmas. Dažniausiai – vaiko ar moteris (retai kada senolio!).
Kas toliau? Jūs ir vėl žinote atsakymą – drąsiausias iš grupės eina ieškoti dingusio žmogaus. Galiausiai, kažkas kitas išeina ieškoti to, kuris išėjo ieškoti dingusio žmogaus, o tada... Tada viskas kartojasi, kaip tos Daniilo Charmso bobutės, virstančios pro langą.
Neužsivedančių mašinų sindromas
Įtempčiausia filmo vieta. Visi bėga. Visus vejasi. Zombiai, mutavę monstrai, psichopatas žudikas su pjūklu... Išsigelbėjimas čia pat. Tai gali būti net ir naujut naujutėlaitis džipas. Jis niekada neužsiveda iš pirmo sykio.
Dažniausiai, kai blogis jau „rakina“ dureles, tik tada pasigirsta raminantis variklio garsas... Deja, tas džiaugsmas – neilgam. Automobilis kitam kadre paprastai užgesta kur nors šalikelėje.
Seksas niekada nesibaigia gerai
Jeigu tai porelė, kuri kartu su kitais iškylautojais darda į kokią apleistą užmiesčio trobelę, tik ir lauk negandos.
Kai visi veikėjai įsikuria ir ima linksmai kilnoti taureles, o porelė nusidangina į tolimiausią namo ar sodybos kampą ir pradeda išsirenginėti, štai tada tame „kampe“ ir pradeda vešėti pats aršiausias blogis.
Istorijos moralas: žadate vykti su draugais į sodybą – šiukštu, nekibkite į meilės žaidimus kokioje atokioje vietoje. Aiman, tai nesibaigia geruoju!
Niekas jumis vis tiek nepatikės
Ar tai būtų vaikų sielomis mintanti, žavia ragana pavirtusi Sarah Jessica Parker („Fokus Pokus“, 1993), ar jaunuolių kūnus sapnuose maitojantis Freddy'is Kruegeris (iš serijinio filmo „Košmaras Guobų gatvėje“) – nei tėvai, nei policija jumis nepatikės. Tikėtina, jog areštinėje atsidurs tas, kuris niekuo dėtas, ir grupei paauglių teks išgelbėti pasaulį nuo staiga užplūdusio blogio.
Kas nors vis tiek nuskendo
...Šulinyje arba kokiam ežere prie nuosavo didžiulio priemiesčio namo. Pastebėkite, jeigu pagrindine filmo vieta yra pasirenkamas pastatas, ir vis parodoma, kaip veikėjas-vaikas žaidžia paežerėje, tai – nėra atsitiktinumas. Luktelėkite, kol filmas įpusės, ir taps aišku, kas ir ką, ir kodėl jame nuskandino. Kaip byloja „Velnio nuotaka“ – tikri raganiai neskęsta.
„Ar čia kas nors yra?“
Jeigu radai gerą slaptavietę, sėdėk joje, kol nesulaukei pagalbos. Toks, atrodo, turėtų būti racionaliausias sprendimas, kai visai šalia tavęs šnopuoja koks žudikas-psichopatas.
Tik ne jaunoms merginoms! Jos išsyk mėgina keisti buvimo vietą – narsto kokio milžiniško pastato erdves, kaskart garsiai (ir baikščiai?) pasiklausdamos: „Ar čia kas nors yra?“. Taip, mirtis.
Pabaiga yra nauja pradžia
Veikiausiai ši klišė glūdi pačioje žanro prigimtyje – siaubo aura turi išlikti net ir sulaukus filmo titrų užsklandos. Veik nė viena siaubo filmo istorija neturi aiškios pabaigos. Atomazgoje visuomet lauk ženklo – tiesioginės ar netiesioginės užuomazgos, jog blogis buvo tik „apramintas“, „atitolintas“, tačiau jis – neišvengiamas.
Dalis idėjų pateikta, remiantis whatculture.com įžvalgomis.
