Interviu pirmą kartą publikuotas 2020 metų liepos 29 dieną. Kviečiame prisiminti legendinį Lietuvos aktorių V.Tomkų.
Aktorius pasakojo ne tik apie svarbiausią savo vaidmenį ir kaip jis pasirinko aktorystės karjerą, bet ir apie savo šeimą, kurioje menas visada užėmė svarbią vietą.
„Bet tai, kad visi esame „iš vieno daržo“ – vienija mūsų šeimą“, – teigė V.Tomkus.
– Šiandien – jūsų jubiliejus. Kaip atrodys jūsų šventė? Ką žadate veikti?
– Savo jubiliejinį gimtadienį, kaip ir visus gimtadienius iki šiol liepos 29 dieną, jei tik galėdavau, nebūdavau išvykęs ar nesifilmuodavau, sutikdavau Šuminų kaime, mūsų mažame namelyje ant Baluošo ežero kranto, kur 1971–1972 m. buvo filmuojamas LRT filmas „Tadas Blinda“. Šuminų kaimas tapo svarbiausia vieta, tarsi tikra Tėvyne, tiek man, tiek mūsų šeimai – čia leidžiame vasaras jau beveik 50 metų.
Mūsų šventė ir šiais metais atrodys panašiai, kaip ir kiekvienais metais – susirinks patys artimiausi šeimos nariai, kaimynai. Į savo gimtadienį paprastai nieko nekviečiu – ateina kas ateina, tie, kas prisimena, tie, kas tuo metu būna šalia... Gimtadienį švenčiu būtent tą dieną, niekada anksčiau ar vėliau, 19 val. vakaro surėkiu taip garsiai, kaip tai dariau savo gimimo akimirką... (juokiasi). Ir šventė prasideda...
Kažkada, būdavo, kai švenčiau savo 40-metį – atvažiavo visas mūsų buvusios Konservatorijos (dabar LTMA) kursas, net ir su antrosiomis pusėmis. Atvažiuodavo nemažai kolegų aktorių, mano ir žmonos seserys, mano Tėvai iš Radviliškio su naminio alaus bačka, armonika ir net būgnu... „Šumnai“ švęsdavom – jauni buvom... Dabar viskas kur kas ramiau...
– Jūsų žmona L.Mulevičiūtė-Tomkienė – žinoma aktorė, o dukra D.Tomkutė – grafikė. Ar menas – dažna vakarienių, iškylų ir pasivaikščiojimų tema? Ar jūsų skoniai sutampa?
– Kaip gali tiek daug skonių sutapti vienoje šeimoje? (juokiasi) Pavyzdžiui, aš mėgstu sūriai ir aštriai, esu mėsėdis, žmona Lilė – švelniai, gali vien kruopas lesti. Na, o mano „mergaitės“ – dukra Dovilė ir anūkė Elenutė turi savo asmeninius skonius, kurie ne visada sutampa su manaisiais... Juokauju. Bet tai, kad visi esame „iš vieno daržo“ – vienija mūsų šeimą.
Tai, kad visi esame „iš vieno daržo“ – vienija mūsų šeimą.
Juk anksčiau ir mano artimų draugų rate buvo daug žinomų menininkų, dailininkų. Dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Kalinauskas, Rimtautas Gibavičius, Stasys Krasauskas, su kuriuo teko filmuotis pirmajame mano gyvenime filme – R.Vabalo „Žingsniai naktį“. Anksčiau su žmona Lile, grįžę po spektaklio į namus, dar ilgai sėdėdavom virtuvėj ir aptarinėdavom, kaip praėjo spektaklis, kaip chebra vaidino, kuris grajino gerai, o kuriam tą vakarą ne itin sekėsi...
Su žmona visą gyvenimą virėme viename katile, kartu dirbom ir Kauno dramos, ir Vilniaus Nacionaliniame, ir „Vaidilos“ teatre. Taigi vienas kitą suprasdavom iš pusės žodžio. O ir pasikalbėti po įtempto spektaklio reikėdavo, negali gi taip pareiti namo ir tiesiai eiti miegoti. Mūsų dukra Dovilė vakarus nuo pat vaikystės taip pat leisdavo teatre, ne visada būdavo, kur ją palikti. Matydavo daug spektaklių, neretai kartu važiuodavo į gastroles, būdavo maža, keletą kartų kartu vaidino filmuose... Todėl buvo nenuostabu, kad paauglystėje pradėjo svaigti teatru ir noru tapti aktore. Tačiau tada jau mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, jai puikiai sekėsi ir baigusi iš karto įstojo į Dailės institutą (dabar VDA). Nors aktorystė jai ir dabar pramuša – laisvai bendrauja, veda renginius įvairiomis kalbomis, pristatinėja parodas ir menininkus – vienu žodžiu, žodžio kišenėje neieško.
– Esate legendinis kino ir teatro aktorius, iš kurio darbų, istorijos mokosi ir jaunieji. Ar galite papasakoti apie momentą, kai apsisprendėte rinktis aktorystę? Kaip pasirinkote šią profesiją?
– Mano vaikystė praėjo Radviliškyje „ant gelžkelio“. Augau su 6 metais jaunesne sesute Nijole. Tėvas Kazimieras Tomkus dirbo garvežio mašinistu, vėliau aukštos kategorijos šaltkalviu garvežių depe, mama Ona Tomkienė buvo namų šeimininkė. Su jokiais menais ir teatrais mūsų šeima neturėjo jokio ryšio.
Su jokiais menais ir teatrais mūsų šeima neturėjo jokio ryšio.
Bet aš jau vaikystėje mėgau deklamuoti, turėjau drąsos ir lakią fantaziją, subūriau kaimynų vaikų būrelį ir mes statydavome spektaklius ir keliaudavome po kaimynų kiemus... Vėliau, jau mokykloje, šis mano talentas ir užsidegimas neliko nepastebėti – dažnai būdavau įvairių mokyklos renginių siela, pats ne tik vaidinau, bet ir aprengdavau ir grimuodavau savo bendramokslius. Bebaigiant mokyklą, mokytojai pradėjo skatinti bandyti stoti į Konservatoriją (dabar LMTA), kur aš, berniokas iš provincijos miesto, atvažiavęs su savo išaugtu kostiumėliu ir vešlių plaukų ševeliūra, sugebėjau įstoti...
Matyt, taip likimas lėmė, kad mano kurso draugai ir kolegos visam likusiam gyvenimui tapo žinomi aktoriai Eugenija Pleškytė, Regina Paliukaitytė, Ferdinandas Jakšys, Romualdas Gudas, Alvyda Čepaitytė ir kiti dabar žinomi aktoriai, režisieriai, pedagogai... Taip pat ir mano mano žmona Lilė – aktorė L.Mulevičiūtė-Tomkienė.
– Kokie šilčiausi atsiminimai išliko iš konservatorijos?
– Studijos – vienas brangiausių gyvenimo tarpsnių. Kiek privaidinta, prikvailiota, prisilinksminta!.. Mūsų kursui įvairiais laikotarpiais vadovavo puikūs pedagogai – Vladas Limantas, Aurelija Ragauskaitė, dėstė Stefa Nosevičiūtė, Marija Rasteikaitė ir daugelis kitų žinomų aktorių. Svarbiausia, kas išliko – tai mūsų aktorių meistriškumo kurso draugystė, kuri tęsėsi visą gyvenimą. Nors dirbome skirtinguose teatruose ir miestuose, per draugų jubiliejus visada susieidavome ir mūsų šventės būdavo labai išradingos, kūrybingos ir linksmos...
– Ko dėl teatro gyvenime teko atsisakyti?
– Hm... Sunkus klausimas... Atsisakyti, ko gero, teko didesnės šeimos, „normalaus“ gyvenimo, stabilumo ir ramybės. Abu su žmona degėme savo darbu, teatru, tai buvo mūsų gyvenimas ir tikėjimas. Kai pradėjau aktyviai filmuotis, teko daug keliauti, visaip laviruoti tarp įtempto teatro repertuaro ir kartais keleto kino filmų vienu metu. Būdavo, kad vienu metu lagamine vežiodavausi bent trijų skirtingų filmų scenarijus. Susimaišydavo ir rūbai, ir raktai, ir viešbučių kambariai. Dažnai tekdavo bemieges naktis leisti oro uostuose...
– Be abejo, visa Lietuva, net nesidomintys kinu, visada pažins jus kaip kultinio filmo „Tadas Blinda“ herojų. Kokios šio veikėjo savybės artimiausios jums? Ko galbūt nepavyko perteikti?
– „Tadas Blinda“ – vienas iš beveik 100 mano kine vaidintų herojų, bet turbūt – pats mylimiausias ir artimiausias mano charakteriui ir prigimčiai. Esu dėkingas likimui ir filmo kūrėjams, kad jie mus sujungė. Buvau jaunas – kiek virš 30 metų, daug ko nemokėjau – kad ir jodinėti žirgais, šaudyti, muštis... Ir lauką arti... Dažnai ir šonai būdavo aplamdyti, ir užpakalis, jojant be balno, atmuštas, ir rankų krumpliai nudaužyti, o nuo arimo ant delnų dar ilgai liko pūslės. Šio vaidmens ėmiausi su azartu ir didele meile – gal todėl jis taip neblogai ir pavyko...
Šio vaidmens ėmiausi su azartu ir didele meile – gal todėl jis taip neblogai ir pavyko...
Man pačiam sunku spręsti, bet sprendžiant iš to, kad filmui jau greitai sukaks 50 metų, o jis vis dar dažnai rodomas per LRT ir žiūrovų mėgstamas – galima manyti, kad T.Blindos charakteris sutapo su lietuviško herojaus samprata. O dar turint omenyje, kad tais laikais „herojus“ apskritai galėjo būti tik teigiamas, o dar geriau – partinis... (juokiasi)
Mano T.Blinda – labai žmogiškas, aistringas, idealistas... Deja, kaip ir daugeliui „idealistų“ šiais laikais, jam ne itin sekėsi... Aš pats idealistu save laikiau visą savo gyvenimą. Man buvo svarbi garbės ir garbingumo samprata. Niekam „nekasiau duobės“ ir niekada nebuvau dviveidis. Nors šiais laikais tai vadinama „diplomatija“.
– Viename interviu pasakojote, kad džiaugėtės, jog jums tekdavo įvairūs vaidmenys – nuo komiškų iki tragiškų. Vėliau minėjote, kad mėgstate, kai režisierius jumyse atranda kažką naujo. Kokie kiti teatro ir kino vaidmenys jums artimiausi?
– Kiekvienas vaidmuo, kurį tuo metu kuri, ir yra mylimiausias. Juk negali imtis darbo, skirti tam dėmesį ir laiką, gilintis į herojaus charakterį ir galvoti: na, dabar aš čia suvaidinsiu blogai, suchaltūrinsiu... Tiesiog ne visi filmai buvo vienodai stiprūs, ne visi režisieriai turėjo aiškią savo kuriamo filmo viziją. Būdavo, kartais tikrai išgirsdavau, kad „Vytai, būk toks, kaip tame ar aname filme“. Bet aš niekada nesutikdavau su tokiomis žaidimo taisyklėmis, visada stengiausi savo herojus personalizuoti, humanizuoti, juos pamilti...
Žinoma, yra smagu, kai medžiaga gera, yra laisvės improvizacijai, yra kur pasireikšti. Dažnai man kliūdavo „blogiukų“ vaidmenys, kartą teko vaidinti nusikaltėlį-recidyvistą Aloizo Brenčo filme „Būti nereikalingam“ (Rygos k/s, 1976 m.)
Filmas buvo apdovanotas tarptautiniame kino festivalyje ir aš gavau prizą už geriausią vyro vaidmenį. Filmavimai ilgai vyko viename tikrame Rygos kalėjime. Laisvalaikiu tekdavo pabendrauti ir su pareigūnais, ir su nuteistaisiais. Pelniau pastarųjų pasitikėjimą ir pagarbą. Man net specialų rankų darbo medalioną – kryželį – po filmo peržiūros kaliniai padovanojo, sakydami: jei gyvenime būsi užpultas ar pateksi į keblią padėtį, parodyk šį medalioną ir tavęs niekas nelies, žinos, kad tu savas... Tai buvo labai jautrus momentas.
Kiekvienas vaidmuo, kurį tuo metu kuri, ir yra mylimiausias.
O po keleto metų kitame filme teko vaidinti majorą policijos pareigūną. Po to gavau laiškų su priekaištais – kaip tu galėjai? Manėme – tu „mūsiškis“, tu mus išdavei... Štai taip kartais susipina kinas ir gyvenimas.
– Pirmasis kino filmas, kuriame atlikote vaidmenį, buvo „Žingsniai naktį“ (rež. Raimondas Vabalas) (1962). Kaip jautėtės pirmąjį kartą stovėdamas prieš kamerą, o ne prieš žiūrovų salę?
– Kadangi konservatorijoje ir vėliau teatre buvome mokomi palaipsniui įeiti į rolę, perprasti herojų charakterį, atrasti jam motyvaciją, tad ir prieš kameras norėjosi įsijausti ir vaidinti, net ir šviesoms užgesus. Patyrusius kolegas tai juokindavo, mat, kamerai nusisukus, aš vis dar kuo rimčiausiu veidu tęsdavau savo vaidybą...
Palaipsniui kino specifiką perpratau. Panašu, kad kamera mane mėgo. Pasiūlymų filmuotis tikrai nestigo. Savo darbo dėka teko nemažai pakeliauti, filmuotis beveik visose svarbiausiose buvusiose sąjunginėse kino studijose su dauguma žinomų režisierių ir aktorių – tarp jų ir buvusia Jameso Bondo pirmąja mergina, švedų aktore Ursula Andress, ir garsiu italų aktoriumi Franco Nero režisieriaus M.Bondarčiuko juostoje „Raudonieji varpai“, kurį kuriant teko filmuotis net Meksikoje.
Gyvenimas eina, jaunus ir šaunius herojus keitė vyresni ir brandesni, o šiuo metu, reikia pripažinti, tiek nuo kino, tiek nuo teatro esu jau gerokai nutolęs. Taip, matyt, ir turi būti – reikia duoti kelią jauniems...
Tačiau po filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ premjeros, į kurią buvome pakviesti su šeima ir pirmojo „Tado Blindos“ kolegomis aktoriais, išgirdau atsiliepimą, kad „naujasis filmas labai gražus ir puikiai nufilmuotas, tačiau, deja, herojaus jame nebuvo...“. Neslėpsiu, tai paglostė širdį (juokiasi).
Atsakymus užrašė dukra D.Tomkutė
Šuminai, 2020 Liepos 28 d.
