Kaip ir 2012 m. pasirodžiusiame trumpametražiame filme „Dešimt priežasčių“, A.Blaževičius žiūrovą nukelia į nykią daugiabučių kasdienybę, kur spalvos niūrios, popsas saldus, o personažai – kaip reta tikri. Tai ne Vilniaus senamiesčio gyventojai ir ne paribių marginalai, o paprasti žmonės, turintys sudėtingų, tačiau visai nesensacingų problemų, neretai nepatenkančių į Lietuvos kūrėjų susidomėjimo lauką.
Per filmo „Šventasis“ premjerą „Kino pavasaryje“ režisierius Andrius Blaževičius išdavė, jog filmą iš pradžių norėjo pavadinti „Krize“, tačiau pabijojo, jog lietuviai į filmą tokiu pavadinimu paprasčiausiai neis. Vis dėlto tai nepaneigia fakto, jog „Šventasis“ kalba būtent apie ją – ekonominę, vertybinę, tikėjimo krizę.
„Šventajame“ Blaževičius su scenarijaus bendraautorėmis Marija ir Tekle Kavtaradzėmis pasakoja apie vieną Lietuvos provincijos miestelį ir jame gyvenantį Vytą (akt. Marius Repšys), kuris, prasidėjus 2008 m. ekonominei krizei, atleidžiamas iš darbo. Dvi mažametes dukras auginančiai šeimai tai smūgis, tad Vytas imasi ieškoti naujo pajamų šaltinio. Tačiau paieškos nesiseka ir mūsų personažas vis dažniau laiką leidžia spoksodamas į televizorių ir gerdamas alų su draugeliais kieme.
Pagrindinis filmo herojus, žinoma, Vytas, tačiau jį supančios moterys – žmona (akt. Indrė Patkauskaitė) ir naujuoju susižavėjimo objektu tapusi kirpėja (akt. Gelminė Glemžaitė) – atrodo kur kas stipresnės, tvirčiau per gyvenimą žengiančios personažės. Galbūt todėl Vytas, susvyravus įsivaizduojamai „šeimos galvos ir maitintojo“ pozicijai, vyriškumo krizę bando įveikti kasryt treniruodamas savo kūną, kurio tvirtumas kontrastuoja su balse girdimu susierzinimu žmonai klausiant, kiek kainavo naujas pirkinys. „Nesvarbu, kiek kainavo“, – nukerta Vytas, rodos, dar prisimindamas metą, kai ši frazė liudijo sotų ir laimingą gyvenimą.
Blaževičius lygiai taip pat kasdieniškai, net buitiškai kuria tikėjimo liniją. Čia nerasime jokios ekstazės – ir vynas per akciją perkamas, ir bažnyčios patarnautojas per mišias neišsipagiriojęs. Religija nesuteikia išsigelbėjimo, nebent tampa savotiška eskapistine strategija – būtent taip norėtųsi aiškinti į „Youtube“ įkelto vaizdo įrašo, kuriame vaikinas prisipažįsta matęs Kristų, autoriaus paieškas.
Ir vis tik ši siužetinė linija (sprendžiant iš pavadinimo, turėjusi būti viena stipriausių) stokoja tvirtesnio pamato – paieškos, prasidėjusios iš neturėjimo ką veikti, atrodo kiek dirbtinai užmautos ant filmo karkaso. Kad vertybinė krizė, neišvengiamai turėjusi išaugti į prasmės klausimą, turėtų savo sprendinį – sumišusį Vyto žvilgsnį į sieną, prie kurios neva rodėsi Jėzus. Viltį.
Iš vientiso „Šventojo“ iškrenta ir pabrėžtinai komiškas darbo pokalbis, rodos, pasiskolintas iš kito žanro ir kitos nuotaikos filmo – šaržuotas darbdavio, cituojančio Coelho, personažas ir forsuoti juokeliai kontrastuoja su kone nepriekaištingai lengvais ir natūraliais dialogais likusiose filmo scenose.
Tačiau tai – smulkūs, daugiau nei atleidžiami debiuto trūkumai. Kur kas svarbiau, jog Blaževičius taikliai ir jautriai reflektuoja šiandienos realybę, nesivaikydamas nei dabartinių kino madų (socialiai angažuotas realizmas, kuriam veikiausiai būtų galima priskirti „Šventąjį“, po truputį traukiasi į antrą planą ir tikrai nebėra didžiausias trendas), nei akį traukiančių formos žaidimų.
Tai – drąsos ir užsispyrimo reikalaujantis sprendimas, kurį, tikiu, po kurio laiko galėsime įvardinti sėkmingo Blaževičiaus kūrybinio kelio priežastimi – juo labiau, kad režisierius jau įrodė savo profesinę meistrystę tiek dirbdamas su aktoriais, tiek kurdamas istoriją, pasakojamą ne vien tekstu, bet ir vaizdu.
