– Kaip Jūs manote, ar tokie festivaliai žmonėms yra įdomūs, reikalingi?
– Žinoma, kad taip. Šiais laikais žmonės filmais domisi labiau nei teatru.
– Kodėl lietuviai domisi su kinu susijusiais renginiais?
– Manau, jog tai jau tapo tradicija, kad nemaža žiūrovų dalis yra tokių renginių mylėtojai ir laukia jų. Žmonės dažnai žiūri įvairius filmus, prieš tai sudaro sąrašus, ką norėtų būtinai pamatyti, todėl tokie renginiai veikia kaip narkotikai. Be to, kino žiūrėjimas nereikalauja tiek pastangų, kaip knygų skaitymas, todėl nenuostabu, kad kinas yra viena iš laisvalaikio formų.
Taip pat galėčiau sakyti, kad šiais laikais tam tikros kino idėjos inspiruoja mąstymą, skatina galvoti apie tam tikrus procesus. Tai yra ir kitokio pobūdžio bendravimas su kūriniu: žiūrovas gali su vienu ar kitu autoriumi atrasti dialogą.
Tokių autorių, galbūt, nėra daug, kurie jaučia poreikį užmegzti dialogą su žiūrovu, bendrauti su juo, bet žmonių poreikis atrasti, atpažinti savo gyvenimiškas peripetijas, pamatyti ką nors daugiau, susiformuoti požiūrį į pasaulį, į šiuolaikinį žmogų, žmogaus pasikeitimus ir jam kylančius klausimus bei vidines problemas yra akivaizdus. Kai kurie filmai šiandien ieško atsakymų į tokius klausimus ir tai padaryti bando netipiškai, kartais peržengiant modernios, šiuolaikinės stilistikos kino stereotipinius rėmus. Kinas gali padėti kitaip mąstyti, nei mes įprastai mąstome kasdienybėje, žiūrėdami televiziją ar skaitydami internetinius portalus.
– Neseniai vyko festivalis „Kino pavasaris“ ir buvo rodomi aštuoni lietuviški nekomerciniai filmai. Tai yra daug ar mažai?
– Kaip Lietuvai, iš tikrųjų, nemažai.
– O ar praeitame dešimtmetyje buvo rodoma daug lietuviškų kino filmų festivaliuose?
– Na buvo rodoma, bet tai buvo tik vienas kitas filmas, daugiausia buvo rodomi užsienio šalių filmai. Ir premjerų, aišku, buvo mažiau, o šiais laikais jų įvyksta gerokai daugiau.
– „Kino pavasaris“ bene vienas iš didžiausių kino festivalių Lietuvoje ir šie metai buvo jau 22-ieji. Jūs daug prisidėjote prie šio renginio, kai jis tik ėmė formuotis, todėl įdomu, ar kažkas pasikeitė nuo to laiko, kai Jūs organizavote festivalio programą?
– Taip, aš buvau programos organizatorius, o programa labai stipriai pasikeitė. Dabar tai yra labai plati, daugialypė, apimanti daugybę vardų ir temų sritis. Pati programa kuriama visai kitais pagrindais. Vokietijos ir Prancūzijos ambasados buvo festivalio kūrėjos, kurios teikdavo filmus iš užsienio organizacinių centrų, rūpinosi finansavimu ir atveždavo filmus, kurie buvo pageidaujami, bet, iš dalies, programą diktavo ir patys organizatoriai.
– Ar šios organizacijos paskatinto lietuvius rengti kino festivalius?
– Didžiąją dalį taip. Taip pat buvo ir lietuvių susidomėjimas kinu, dėl ko ir imta rengti festivalius, bet jis nebuvo toks, koks dabar. Tada dar buvo tik pradžia. Lietuvos kino teatre buvo rodomi filmai, viskas buvo pakankamai modernu, aišku, nesinori sakyti, kad tai buvo šiuolaikiškas kino teatras, nes žiemą jis būdavo mažai šildomas, o kai prasidėjo „Kino pavasaris“ kovo mėnesį, pamenu, kad buvo labai šalta, bet anuo metu tai buvo modernu.
– Jei yra organizuojamas toks festivalis kaip „Šeršėliafam“, skirtas parodyti moterų kūrėjų žvilgsnį į tam tikras temas, tai gal reikėtų atskiro tokio renginio ir vyrams?
– Kaip bebūtų, šiais laikais daug ką lemia rinka. Grupuoti filmus pagal kultūrinius reiškinius, tam tikrą lytį, amžių, yra tiesiog idėjos, o kad jos yra, tai gerai. Vieni renkasi žiūrėti moterų režisuotus filmus, kiti – vyrų. Pavyzdžiui, kai yra pagaminamas vienoks ar kitoks patiekalas, tą patiekalą gamina tiek, kiek jis reikalingas rinkoje, todėl ir renginiai yra kuriami atsižvelgiant į poreikius. Jei tokie renginiai prigyja, vadinasi yra reikalingi ir gali gyvuoti.
Žmonės dažnai žiūri įvairius filmus, prieš tai sudaro sąrašus, ką norėtų būtinai pamatyti, todėl tokie renginiai veikia kaip narkotikai.
– Dažniausiai festivaliuose rodomi europietiški filmai, o ne amerikietiški. Kas lemia skirtingų filmų pasirinkimą?
– Dabartiniuose Lietuvos kino festivaliuose yra pristatomi filmai ir iš Artimųjų ir Tolimųjų rytų, Pietų Korėjos, Kinijos, Japonijos, todėl tai tikrai nėra tik europinis kinas. Taip pat yra ir nemažai Amerikos autorių, pristatančių savo kūrinius, todėl neskirstyčiau filmų pagal kontinentus. Bet kyla klausimas, kiek prie filmo prisidedanti viena ar kita asmenybė yra patraukli ir įdomi, nes šis susidomėjimas ir daro įtaką filmų pasirinkimui.
– Lietuvoje kino festivaliai dažniausiai rengiami didžiuosiuose miestuose, bet gal į sąrašą reikėtų įtraukti ir daugiau miestų?
– Sunku pasakyti, bet šiais laikais yra ir tam tikra rodymo kultūra bei keliami reikalavimai. Anksčiau būdavo naudojamas kino juostos principas, todėl tas, kas turėdavo tam skirtą techniką, galėdavo ją naudoti ir žiūrėti filmus, o dabar bet kur neįdėsi DVD ir paprastai neparodysi filmo. Taip pat žmonės gali atvykti į gretimą miestą ir pažiūrėti sudominusį filmą.
– Vieni renginiai yra reklamuojami daugiau, kiti mažiau, nuo ko tai priklauso ir ar tai daro įtaką žmonių susidomėjimui?
– Viskas labai priklauso nuo biudžeto ir kiek kiekvienas festivalis turi reklamavimui skirtų lėšų. Man apskritai yra keistas fenomenas eiti į renginį, nes turi norėti pamatyti tam tikrą filmą ar spektaklį ir tai nebūtinai gali būti dalyvavimas visame renginyje, bet turbūt yra kažkoks įprotis. Kita vertus, kiekvienas toks renginys turi savo vardą, kuriuo dažnai yra pasitikima, ir jame būna ieškoma gerų ir kokybiškų filmų.
– Jei būtumėte vieno iš festivalių organizatorius, ar ką nors keistumėte?
– Reikia labai gerai žinoti kontekstą ir stebėti, kas vyksta pasauliniame kine. Man atrodo, kad dabartinės programos apima įvairias sritis: klasiką, šiuolaikinius aspektus. Taip pat jose yra ir seni vardai, ir nauji vardai, todėl ta pasiūla, kurią suteikia festivaliai, yra pakankamai nemaža ir dėl to būtų sunku pasakyti, ko, galbūt, trūksta. Prieš dešimt–penkiolika metų tarsi žinojau, ko trūksta ir ką galima būtų keisti, net mačiau tokių filmų, kurie Lietuvos nepasiekdavo ir buvo rodomi tik užsienyje. Kita vertus, visada yra įdomu stebėti stiprių menininkų, personalijų darbus, kurie yra labai aktualūs, vertingi. Pavyzdžiui, šiandien visiškai pamirštas vienas didžiausių kino kūrėjų George'as Orsonas Wellesas arba tokie autoriai kaip Michelangelo'as Antonioni, Ernstas Ingmaras Bergmanas, tačiau jų kūriniai turi išliekamąją vertę ir į juos būtų verta atkreipti dėmesį.
– Kokia yra šių dienų Lietuvos kino festivalių perspektyva?
– Tie renginiai, kurie ilgai egzistuoja, turbūt ir klestės. Atsiras gal ir naujų festivalių, nes visada vyksta kaita, todėl iš anksto spėlioti sunku, bet didieji renginiai išliks.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt
