Honkongas – kosmopolitiškas ir niekada nemiegantis miestas, kuriame susilieja Rytų bei Vakarų kultūros, kalbama kinų ir anglų kalbomis, vyrauja viso pasaulio virtuvės bei yra keturi geriausi pasaulio restoranai. Tai vienas iš saugiausių pasaulio miestų, kuriame svarbu pagarba ir laisvė, kuris turi savo dvasią ir tuo traukia įvairias tautas.
Tarptautiniuose filmų festivaliuose ne vieną apdovanojimą susižėręs Ch. Doyle'as, jungdamas vaidybinio ir dokumentinio kino stilius, susitelkia į trijų amžiaus grupių atstovus: ikimokyklinukus, studentus ir senolius. Visi veikėjai laisvai improvizuoja pagal savo pačių atskleidžiamas istorijas, kurias žiūrovui pasakoja balsas už kadro. Vaikai kalbasi apie skirtingas pasaulio religijas ir svarsto, kodėl jų tiek daug, jauni reperiai ir menininkai dalijasi kasdienybe alternatyviame muzikos bare, studentai, pradėję „geltonųjų skėčių“ revoliuciją, užima miesto gatves, o senjorai važinėjasi specialiais aklų pasimatymų tramvajais.
Daug keliaujantis, ne kartą Honkonge viešėjęs ir ten filmavęsis („Amaya“, rež. Maris Martinsons“) muzikantas, prodiuseris bei aktorius Andrius Mamontovas komentuoja „Honkongo trilogiją“:
„Labai sudėtinga nusakyti šio filmo žanrą, nes jame visiškai išnyksta ribos tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Visi herojai – realūs žmonės, kurie atlieka savo rolę režisieriaus sugalvotoje istorijoje, atsiradusioje iš filme dalyvaujančių žmonių pasakojimų.“
Sunku įsprausti „Honkongo trilogiją“ į kažkokius rėmus ir apibūdinti konkrečiai. Tai galima tik pamatyti ir pajusti arba ne.
Tai – netikėtas žanrinis eksperimentas. Filmas pasakoja apie Honkongo žmonių nuotaikas ir jų santykį su didelio miesto gyvenimu. Sunku įsprausti „Honkongo trilogiją“ į kažkokius rėmus ir apibūdinti konkrečiai. Tai galima tik pamatyti ir pajusti arba ne.“
