Tuo metu, kai Hitlerio viešpatavimas nacių partijoje perėjo į aukščiausią lygį, jis sumanė užkariauti pasaulį nauju požiūriu. Vokietija turėjo turėti geriausius inžinierius, galingiausius pasaulyje automobilius, o kiekviena šeima turėjo turėti automobilį. Šitaip jis troško pabrėžti Vokietijos technologinį ir karinį pranašumą ir neleisti priešams po I pasaulinio karo žeminti savo šalį.
Tai paskatino konkurenciją, „Grand Prix“ laimėjimą, tarptautinę viršenybę, kuri tapo puikiu propagandiniu įrankiu. Visame pasaulyje garsūs lenktynininkai rizikavo savo gyvybėmis viršydami visus greičio rekordus ir jie liko nepagerinti ištisus 79 metus. Visa tai buvo daroma paties fiurerio nurodymu. Vokietijos lenktynininkai pateisino lūkesčius ir ketvirtajame dešimtmetyje išties buvo nenugalimi. Tiesa, vienas lenktynininkas už tai sumokėjo gyvybe.
1936 m. „Grand Prix“ laimėjęs Berndas Rosemeyeris po dvejų metų, 1938 m., pasiryžo pagerinti Rudolfo Caracciolos greičio rekordą – 431 km/h. Nors Rosemeyeris per bandomąsias lenktynes jau buvo pasiekęs 428 km/h greitį, užsispyrusiam ralio vairuotojui to nepakako ir jis siekė pagerinti savo rezultatą. Tačiau tais pačiais metais per kitas bandomąsias lenktynes dėl milžiniškos inercijos, audros ir neatlaikiusio prietaisų skydelio jam nepavyko suvaldyti automobilio ir šis skriedamas rėžėsi į akmeninį kelio ženklą.
Per avariją sąmonę praradęs Rosemeyeris nuskriejo septynis metrus nuo automobilio. Jam buvo vos 28 metai, našle liko žmona su dviejų mėnesių sūnumi. Avarijos vietoje vis dar stovi medinis paminklas. Taigi, Caracciolos greičio rekordas liko galioti ir buvo pagerintas tik prieš trejus metus.
Naujas 2020 dokumentinis filmas Hitlerio Superautomobiliai – didžioji TV premjera spalio 22 d., 22.00 tik per Viasat History.
