– Jūsų personažas – ne visai „personažas“, o iš tiesų gyvenęs žmogus. Ar suvaidinti tikrą ir išgalvotą herojų reikia tokių pačių pastangų ir pasiruošimo? Ar nepritrūksta medžiagos psichologiniam herojaus portretui atkurti?
– Kuo ryškesnis portretas, tuo labiau reikia gilintis ir yra įdomiau, bet televizijoje viskas vyksta taip greitai, daug kas priklauso nuo režisieriaus ir nuo to, kiek viskam skiriama laiko. Serialo kūrėjai pasiskolino mano faktūrą. Jeigu aš esu į jį panašus ir jeigu mano veidas, mano kūnas padeda pasakoti apie šį žmogų, tai aš džiaugiuosi, bet televizijoje darbai vyksta labai greitai ir nėra daug laiko gilintis į personažą.
– Televizijoje, kine pasirodote daug rečiau negu teatre. Kuo teatro scena jums artimesnė už filmavimo aikštelę?
– Man teatras nėra daug artimesnis, tiesiog kino pas mus yra mažiau, tai mažiau ir esu ekrane. Kinas reikalauja didelio ir ilgo pasiruošimo, televizijai reikia trumpo ir staigaus pasiruošimo, todėl nežinia, koks bus rezultatas. Jeigu tas rezultatas nedidelis, tai supranti, dėl kokių priežasčių jis būtent toks, o teatre kasdien eini ir kasdien krapštai vis po detalę ir taip susikuria kažkas labiau išpuoselėto ir labiau sąmoningo.
– Stasys Lozoraitis – reikšminga Lietuvai asmenybė, tačiau ne taip gerai žinomas kaip Antanas Smetona ar Jonas Basanavičius. Ar atlikus vaidmenį šis užmirštas herojus tapo jums kažkuo ypatingas? Kaip sekėsi su juo susipažinti?
– Pirmiausia, aš galvojau, kad tai bus Stasys Lozoraitis sūnus, rinkau informaciją apie sūnų, o kai atvažiavau į filmavimo aikštelę, paaiškėjo, kad teks vaidinti tėvą, taip kad pasiruošimas buvo čia pat, staigus.
– Švenčiant Lietuvos šimtmetį daug kalbama apie Lietuvai nusipelniusias didžias istorines asmenybes: diplomatus, signatarus, partizanus. O šiandienos lietuvis gali būti savo tėvynei herojus? Jei taip, tai koks jis?
– Apie herojus man rodos reikia kalbėti vėliau. Kas herojiškai pasielgia, paaiškėja vėliau, nes šiandien drąsūs žmonių sprendimai dažnai vertinami vienaip, o vėliau paaiškėja, kad galbūt ne tas yra tikrasis herojus, kuris garsiai šaukė, o atvirkščiai, tas, kuris tuo metu buvo ne visai matomas. Čia istorija sudeda, kas yra kas. O šiandien, ypač, kai visi labai garsiai šaukia, kas yra didesnis patriotas, dar sunkiau suprasti, kaip yra iš tiesų, ar ta šimtmečio banga mus neša šaukti, ar iš tikrųjų jausmai yra gilūs.
– S.Lozoraičiui didžiąją gyvenimo dalį teko praleisti užsienyje, bet tai nesutrukdė dirbti Lietuvai. O jums gyvenimas, kūryba ir Lietuva yra trys neatskiriami ar atskiriami dalykai? Esate patriotas ar kosmopolitas?
– Aš esu kosmopolitas, bet pasitaikius progai galiu būti ir patriotas. Man gyvenime neteko ilgesniam laikui išvykti iš Lietuvos, todėl sunku įsivaizduoti kas būtų, jeigu būtų. Aplink žmogų gyvenime susikuria tam tikras ratas mylimų žmonių, vietų, pokalbių, man šis artimų žmonių ratas, kuris mane supa,yra labai svarbus, man sunku įsivaizduoti, ar aš galėčiau be šito gyventi. Kur nors, galbūt, susikurtų kitas ratas, kuriame aš jausčiausi puikiai ir galvočiau, kad ir ten gali būti mano vieta, bet kol kas tokios situacijos nebuvo.
– Nuskamba pasisakymų, kad šiandienos patriotizmas yra tuščias, jausmai tėvynei netikri, tik per šventes demonstruojami apsikarsčius trispalvėmis, kurios jau kitą dieną mėtosi gatvėse ar šiukšlių dėžėse. Jūsų nuomone – šių dienų patriotizmas iš tiesų nenuoširdus ar tiesiog nėra sąlygų patriotiškumo išbandymams, kuriuos patyrė žmonės prieš 100 ar 20 metų?
– Aš manau, kad labai svarbu nepamiršti, kad yra žymiai daugiau spalvų negu, kad tik geltona, žalia, raudona, ir jeigu mes šiuos metus gyvensim tiktai trimis spalvomis, tai bus saviapgaulė, pasaulis yra žymiai įdomesnis, turtingesnis, sudėtingesnis negu trys spalvos.
Aštuntasis LRT dokumentinių filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ filmas pasakos apie diplomatą Stasį Lozoraitį. Televizijos žiūrovai turės galimybę išgirsti netikėtus faktus apie mažai žinomą patriotą, kurio meilė tėvynei padėjo palaikyti ir lietuvių tautos gyvybingumą.
