– Į susitikimą atėjai po ką tik pasibaigusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Kankinys“. Ką iš jo atsinešei?
– Atėjau su geru nuovargiu ir tam tikra tuštuma. Šis spektaklis ne tik reikalauja daug fizinės ištvermės, bet ir yra labai emociškai sunkus. Aš su juo užaugau kaip aktorius, nes čia sukūriau pirmąjį vaidmenį, kuris yra tikrai mano vaidmuo – asmeniškas ir jautrus.
Spektaklyje vaidinu Georgą Hanzeną. Jis yra neįgalus gėjus, kurio viena koja yra trumpesnė už kitą. Jis neturi mamos, gyvena su tėvu, su kuriuo palaiko ne kokius santykius, mokykloje taip pat turi problemų. Georgas ieško šilumos, o dėl savo naivumo ir tikėjimo žmonėmis labai stipriai nudega. Galbūt režisierius Oskaras Koršunovas, kuris buvo mano kurso vadovas studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais, pamatė, kad turiu kažkokią šio personažo spalvą, nes jį kuriant nereikėjo daug daryti. Per repeticijas negavau nei vienos pastabos ir po premjeros pasakiau režisieriui, kad man keista, jog jis nei karto nieko nepakomentavo. O jis man atsakė, kad aš pats viską padariau. Tikriausiai sutapo mano ir Georgo organika – ateini ir vaidini.
– Ką kitiems tavo darbams davė šis vaidmuo?
– Jis man suteikė laisvės ir drąsos nebijoti bandyti, ištampė mano emocinį raumenį.
– Ką tau reiškia tai, kad buvai režisieriaus O. Koršunovo mokinys?
– Jis mane užaugino ir parodė kelią. Dabar aš dirbu su kitais režisieriais, tad judame atskirai, tačiau būtų labai įdomu po kiek laiko vėl dirbti kartu. Aš manau, kad jis labai greitai sugeba pažinti žmones, pastebėti kažkokias ypatingas jų savybes, kurias vėliau išnaudoja scenoje.
– Kaip vaikinas skusta galva iš Kalvarijų turgaus atsidūrė teatre?
– Kai buvau mažas, mane labai stipriai veikė rajono aplinka, bet tuo pačiu lankiau Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą ir menų studiją „Terrabella“. Su ja nuolat dalyvaudavau „Išsipildymo akcijose“, „Vaikų balse“ bei kituose renginiuose ir man labai patiko ten leisti laiką. 11-oje ar 12-oje klasėje jau reikėjo kažką pasirinkti ateičiai, o aš nežinojau, kas mane domintų. Mano literatūros mokytoja pasiūlė pagalvoti apie aktorystę, nes man visuomet labai gerai sekdavosi kurti mokyklos vaidinimus. Tada ir nusprendžiau bandyti stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kitas pasirinkimas buvo nebent išvažiuoti. Palaipsniui atsirado meilė savo amatui ir supratau, kad noriu daryti tik tai.
– Vienas pirmųjų tavo susidūrimų su didžiąja scena įvyko jau trečiame kurse, kai buvai pakviestas vaidinti spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kur atlikai Romeo vaidmenį. Kaip pavyko įsilieti į spektaklį, kuris jau buvo pamėgtas žiūrovų, pristatytas tarptautinėse scenose?
– Tai buvo neįtikėtina. Aš iki dabar iki galo nepažįstu to pasaulio, kurį sukūrė spektaklio komanda. Prisidėjus prie spektaklio buvo sunku suvokti jo dydį. Puikiai supratau, kad spektaklis rodomas nacionalinio teatro scenoje ir kokią atsakomybę tai sukelia.
Tačiau tik po kurio laiko atsitraukęs nuo spektaklio ir į jį pažiūrėjęs iš šalies suvokiau, kad jis yra neįtikėtinai geras ir kad man labai pasisekė, jog turiu galimybę jame vaidinti. Dabar jame vaidinti jau daug lengviau – atsileido pečiai, atsivėrė balsas, pradėjau matyti žmones ir vaidinti savo spektaklį, o ne kartoti tai, kas buvo sukurta prieš 12 metų. Atsimenu, kai ruošdamasis vaidmeniui žiūrėjau spektaklio įrašus, kur Romeo vaidino Gytis Ivanauskas. Tuomet aš net perėmiau jo balsą, kalbėjimo manierą. Tai kėlė labai daug streso, tačiau palaipsniui viskas išjudėjo.
– Kas tau yra didžiausias malonumas ir tuo pačiu iššūkis scenoje, profesijoje?
– Nežinojimas. Kai žinai, kaip kažką daryti, ar kaip tai turi būti, nustoji ieškoti, baigiasi iššūkiai. Būtent nežinodamas spektaklyje gali netyčia atrasti atsakymą, teisingą emociją, žvilgsnį.
Kūryboje praktikuoji Suzuki metodą. Gal galėtum plačiau papasakoti, kas tai yra?
Tai yra aktoriaus ruošimo metodas. Jis orientuotas į tris pagrindinius dalykus, kuriuos aktorius turi nuolat lavinti – tai yra kvėpavimas, energija ir centras. Šis metodas leidžia savyje ieškoti „gyvuliškos energijos“, kuri visiškai kitaip atskleidžia tavo balsą, išmuša iš centro ir išbalansuoja tavo kvėpavimą. Metodas mokina ne tik įjungti tą „gyvulišką energiją“, bet ir sąmoningai ją valdyti naudojant kvėpavimą, centrą ir vaizduotę.
– Ar tai lengvai perprantamas metodas?
– Tikrai ne. Jis yra paremtas ilgamete praktika, turi eiti lėtais žingsniais, nuolat grįžtant prie tų pačių dalykų. Kai pastoviai tai kartoji, pradedi matyti pažangą. Atrodo, kad tai yra nuobodu, nes darai tą patį per tą patį. Pavyzdžiui, atliekant vieną iš pratimų reikia intensyviai tris minutes trypti kojomis veikiant įsivaizduojamoje situacijoje su įsivaizduojamu partneriu. Iš pradžių nelabai supranti, kas tai yra ir kam to reikia. Bet kai ilgiau su tuo pabūni, pradedi tai perprasti, ir viskas atsiveria kitomis spalvomis. Suzuki metodas yra visiškai kitoks aktorinis pasiruošimas, skatinantis ieškoti idealumo judesiuose, vaizduotėje, dėmesio sutelkime, santykiuose su partneriais.
– Ką atradai pradėjęs taikyti Suzuki metodą?
– Supratau, kad personažą gali pradėti kurti nuo kvėpavimo. Galvoti ne apie tai, kaip jis atrodo, kokius batus nešioja, kaip šneka, o kaip kvėpuoja. Tai yra visiškai kitokia prieiga prie personažo. Taip pat mane išmokė ieškoti energijos, kurios galbūt maniau neturintis. Kūne slypi kur kas daugiau, nei protas suvokia. Reikia tai atrasti ir tinkamai išprovokuoti, o tada mokytis suvaldyti ir tinkamai nukreipti. Tai išmokė pasitikėti savo kūnu ir jį mylėti.
– Kaip šis metodas padeda asmeninei aktoriaus motyvacijai?
– Atsimenu, po kažkurios kelionės žiemą nuėjau aplankyti savo literatūros mokytojos ir ji manęs paklausė, ką supratau išvykoje. Atsakiau, kad supratau, jog reikia labai daug dirbti. Sako, tai sveikinu, nes tai yra sena kaip pasaulis. Iš tikrųjų tada ir suvokiau, kad jei nemylėsi savo profesijos, tu tiesiog kankinsiesi. Bet jei ją myli, tuomet ir darbas pasidaro mielas, pilnas atradimų.
– Tavo balsas yra girdimas ir kūrybinės komandos „Bilietų nėra“ audioseriale „Šiaurės miestelis“, kur vaidini vieną pagrindinių personažų Luką. Kokia tai buvo patirtis?
– Anksčiau buvau įgarsinęs įvairių dalykų, bet tai buvo pirmas kartas, kai taip kūriau vaidmenį. Man labai įdomu dirbti tik su balsu ir manau, kad Suzukio praktikavimas man labai padėjo suvokti savo balsą. Patirtis, įgyta kuriant „Šiaurės miestelį“, buvo labai smagi ir aš tikrai daug išmokau. Stovint įrašų studijos kambarėlyje gali vaidinti kiek tik nori, bet kai perklausai įrašą, supranti, kad ten nieko nėra. Reikia suvokti, kaip viską perteikti tik balsu, o tai padaryti gali ne kiekvienas. Dabar klausydamas serialo aš net nesistengiu jo vertinti, o šypsausi, juokiuosi ir tiesiog mėgaujuosi.
– Šiuo metu drauge su Meno ir mokslo laboratorijos (toliau – MMLAB) komanda ruošiesi spektaklio „ERRORAI“ (rež. Paulius Markevičius) premjerai. Apie ką šis spektaklis?
– Man šis spektaklis yra apie nežinomybę ir ieškojimą, apie pasirinkimą, kas yra teisinga ir kas – ne. Spektaklyje vaidinu asilą. Jis yra mintis, kuri neduoda ramybės, dėl kurios privalai kelti klausimus ir ieškoti atsakymo, kuris tau atrodytų teisingas.
– Tau artima meno ir mokslo sintezė? Ar su ja susidūrei tik prisijungęs prie MMLAB?
– Man tai yra visiškai nauja, nepažinta ir labai sudėtinga. Atrodo, kad viskam reikia tikslumo, pagrindimo, kaip ir moksle, kur viskas yra labai konkretu. Kurdamas aš labiau akcentuoju emocijas, tad mokslinį priėjimą man vis dar yra sunku suvokti. Bet man tai yra labai įdomu ir smalsu, nes tokios kūrybos krypties, kurios laikosi MMLAB, iki šiol nebuvo. Jų pirmasis spektaklis „DALYKAI“ mane panardino į meditaciją, labai sujaudino. Čia yra tas atvejis, kai ateini į teatrą ir nežinai jo taisyklių, bandai suprasti, kaip teatras yra kuriamas. Spektaklį „REIKALAI“ žiūrėjau kiek atsitraukęs, jis yra žemiškesnis, suprantamesnis. Spektaklis „ERRORAI“ vėl kuria visiškai kitą pasaulį, įneša naujas spalvas. Manau, kad tai ir yra įdomiausia tiems, kas seka MMLAB veiklą – ji yra visiškai nenuspėjama.
– Kokios tavo profesinės viltys?
– Aš jau seniai supratau, kad kinas man yra įdomesnis už teatrą. Aš labai norėčiau ten dirbti daugiau, bet šiuo metu mane gyvenimas neša į kitą pusę ir aš tam nesipriešinu. Man labai norisi švaros ir tikrumo. Atrodo, kad kine yra neįtikėtinai daug dalykų, kuriuos gali padaryti ir atrasti – tam tikras profesionalumas ten gali tiesiog sužydėti.
Aš nekeliu profesinių tikslų, kad turėčiau pasiekti vieną ar kitą dalyką. Aš žinau, su kuriais žmonėmis norėčiau kurti ir sąmoningai to siekiu. Pavyzdžiui, labai norėjau dirbti su režisieriumi P.Markevičiumi ir dabar labai džiaugiuosi, kad tam atsirado galimybė. Kai žiūrėjau jo spektaklį „REIKALAI“, jaučiau, kad irgi noriu būti scenoje su aktoriais. Nedažnai taip būna, bet tai yra pats nuostabiausias jausmas. Tad dirbti su P.Markevičiumi buvo vienas iš mano tikslų, todėl dabar labai vertinu šią galimybę ir stengiuosi įdėti tiek, kiek tik galiu.
