Veiksmo drama, gaivus kontekstas: Kristaus gimtinė su kalašnikovais
Gaiviu kontekstu net ir pavadinti sunku, ką čia aš bandau išsidirbinėti?
Gaivos maža: Betliejaus miestas (tikras miestas Palestinoje, prie Jeruzalės, gyventojų maždaug kaip Kretingoje), visur Artimųjų Rytų realybė: karštis, dulkės, mažai žalumos, negražūs – bet erdvūs – namai, vyrai geria kavą ir dažnai šaudo, nes nelabai daugiau yra ką veikti. Moterys, turbūt, gamina valgyti ir skalbia, nors šiame filme jų beveik nesimato.
Tačiau šnipinėjimo ir išdavystės dramai tai netikėta scena. Apie Palestiną daugiausiai pasakojama kitur ir kitaip: paprastai tai būna kairiosios pakraipos režisierių pasakojimas apie kenčiančią Izraelio prispaustą tautą, kur jankių finansuojami žydai skriaudžia arabus, ar panašiai.
Čia tokio nebus. Iš tiesų, tik pradėjęs žiūrėti, supranti, kaip pasiilgai filmo, kur arabų teroristai rodomi be ypatingos simpatijos (nors ir be demonizavimo) – pasiilgai, iš tiesų, dar nuo 1986 metų, kai pasirodė pirmasis Delta Force su dar visai jaunu Chuck Norris, kuriame jis gerokai padaužė piktadarių ir kur buvo aišku, kas teisūs, o kas nelabai. Po tų laikų pamažu išsikerojo politinis korektiškumas, o su juo ir stereotipiškai perpildytas pasmerkimo ir neapykantos žydų vaizdavimas, ypač jei tie žydai yra ginkluoti.
Filmas yra apie saugumo šnipus ir nesibaigiančias intrigas ir išdavystes, kurių tai nelaimingai žemei (ir šiuo atveju, J.Kristaus gimtajam miestui) atseikėta tiek, kad užtektų kelioms šalims.
Izraelio saugumas verbuoja informatorius iš palestiniečių (kad bandytų atspėti, kada kitą kartą kas nors apsivyniojęs sprogmenimis pralinksmins Jeruzalės miestelėnų dieną ir užtikrins jiems šiokią tokią pramogą kokiame prekybos centre, o sau – nemirtingumą ir nekaltas mergeles danguje, šlapiais marškinėliais apsivilkusias ir nekantriai mindžiukuojančias, laukiančias dar vieno atvykstančio kankinio).
Vienas informatorių – jaunutis teroristų vado brolis, kuris ir žydams stuksi ,ir pinigus iš jų ima, bet ir broliui padeda; dar ir rasdamas laiko paaugliškomis kvailybėmis užsiimti – ląžinasi su draugeliais, kad nepabijos užsidėti neperšaunamos liemenės ir atsistojęs laukti, kad draugeliai piltų į jį iš šaunamojo ginklo tiesiu taikymu. Galite įsivaizduoti, kokios jaunimo gyvenimo ir pramogų realijos Palestinos žemėje. Pradedi galvoti, kad klijų uostymas kur nors provincijos Lietuvoje dar neatrodo palyginti blogai.
Žinoma, kaip ir galima tikėtis, vaikis prisižaidžia ir tuomet jį prižiūrintis Izraelio agentas, dirbantis Shin Bet saugumo tarnyboje, turi rinktis: ar nugalės jo žmogiški jausmai informatoriui, kuris jam tapo beveik giminaičiu, ar pareiga žiūrėti, kad šventojo karo kovotojai neišsprogdintų dar keliolikos Izraelio gyventojų.
Filmas tikroviškai vaizduoja mėšliną Palestinos laisvės kovotojų tikrovę – daug grupių kovoja dėl to paties, visi nori valdžios, nors ir nedidelės, ir šiokio tokio priėjimo prie užsienio pagalbos pinigų, nes daugiau šalis mažai ką turi. Tiksliau, neturi nieko. Kaip pasiutę šunys narve, visi vieni kitiems kandžioja gerkles, ir neapsiramina net prie pašarvoto kankinio kūno: dvi laisvės kovotojų grupuotės nori jo kiekviena sau, ir numirėlis yra tiesiogine prasme stumdomas ir tampomas, kaip koks nelaimingas vaikas isteriškai besiskiriančioje šeimoje, kur atžala tampa tėvų santykio aiškinimosi futbolo kamuoliu.
Filme nėra mums žinomų žvaigždžių (tik Tsahi Halevi, tipiško Artimųjų Rytų gražuolio liūdnu veido tipažo atstovas, yra kiek daugiau žinomas), ir biudžetas neatrodo buvęs didelis, tačiau dinamiškas, tirštai surašytas, įtikinamas scenarijus ir kibus montažas neleidžia pasijusti, esą filmas nors kiek mėgėjiškas. Aktorių vaidyba ir kalbėjimas Vakaruose gali pasirodyti pabrėžtinai prisodrinti emocijų, bet tai – Artimieji Rytai. Ten taip ir kalba.
Kūrinys turi pakankamai dramos ir veiksmo, kad patenkintų bet kurį žiūrovą. Filme yra žydai, todėl lietuvių auditorijai jis bus papildomai įdomus. Masonai man gerai sumokėjo, kad šį filmą jums vienareikšmiškai rekomenduočiau, tad šį kartą tai ir darau.
