Animacija leidžia įgyvendinti viską, kas sugalvojama
Animacija tam tikrais aspektais pranašesnė už vaidybinį kiną dėl sentimentų, nes visi užauga žiūrėdami animacinius filmus, LRT radijui sako A.Adomėnė. M.Valkevičius teigia manantis kitaip – animacija puiki tuo, kad joje galima pavaizduoti absoliučiai viską: „Aš pats, kai rinkausi tarp vaizdo filmų režisūros ir animacijos, pastarąją pasirinkau supratęs, kad galėsiu nupiešti ir įgyvendinti viską, ką esu sumanęs.“
Paklaustas, ką daro animacijos režisierius, M.Valkevičius aiškina, kad režisierius yra kaip dirigentas simfonijai. „Jei jis blogai sudiriguos kažkurią dalį, nukentės visas filmas. Ir nesvarbu, kokį gerą scenaristą ar garsistą būsi nusisamdęs. Režisierius nebūtinai piešia, tačiau reikėtų suprasti, kaip tai daroma“, – tikina pašnekovas.
A.Adomėnė teigia, kad Lietuvos animacijos asociacija atsirado prieš dvejus metus iš poreikio susivienyti: „Kūrėjams reikėjo galimybės kalbėtis su Kino centru apie poreikius, industrijos situacijos gerinimą. Taigi nusprendėme suvienyti visas animacijos srityje veikiančias įmones, kad galėtume kalbėtis su Kino centru.“
Lietuviškiems animaciniams serialams nėra pinigų
M.Valkevičius sako, kad dabartinė animacija, rodoma per televiziją, kitokia nei anksčiau. „Jaunoji karta, vaikai žino užsienio filmukus, tokius kaip „Ratai“, „Ledo šalis“. Atrodo, kad apie šiuos du filmus pirmokai ar antrokai žino viską. Problema tai, kad Lietuvoje nėra televizinės animacijos, nėra lietuviškų animacinių serialų“, – aiškina pašnekovas.
Anot M.Valkevičiaus, televizinės animacijos projektai labai brangūs, todėl juos vykdyti Lietuvoje nėra galimybių: „Taigi autorinę animaciją sudaro trumpametražiai filmai, dažniausiai skirti suaugusiesiems, rodomi festivaliuose. Ir jie puikūs, turime talentingų kūrėjų.“
A.Adomėnės manymu, dažnai girdimas stereotipas apie smurtu perpildytus animacinius filmus vaikams. „Manau, kad mūsų televizijos tiesiog gaili pinigų. Jos galėtų įsigyti ir kitokios produkcijos, nes yra nuostabių šiuolaikinių animacinių serialų vaikams, kurie gali ugdyti, skatinti vertybes. Tačiau Lietuvoje jie beveik nerodomi“, – aiškina pašnekovė.
Norint tapti animatoriumi, nebūtina gerai piešti
Paklausta, kokios animacijos formos dabar populiarios, A.Adomėnė teigia, kad ima vyrauti lėlinė animacija: „Dabar visi nori ją kurti. Lėlinė animacija – tai sustabdyto kadro animacija, kai animuojamos lėlytės. Lėlės juda ir yra fotografuojamos, taip kuriamas filmas. Man visada labiausiai patiko 2D animacija, bet, kaip prodiuserė, turiu daugiau lėlių animacijos projektų. Galbūt tai susiję su 3D animacija, kuria visi jau persisotino, ilgą laiką ji vyravo. Lėlinėje animacijoje – daugiau tekstūros, daiktiškumo, ji kažkaip paperka.“
M.Valkevičius aiškina, kad į madą ateina ir rankomis piešta 2D animacija. „Yra daug reklamų, kurios, gal ir nepieštos ranka, bet sukuria tokią iliuziją. Senoji animacija, piešta rankomis, tikrai ant bangos, tik Lietuvoje tai dar nėra taip populiaru. Kai bandome klientams pasiūlyti ranka pieštą animaciją, jie prisibijo. Tačiau manau, kad po kokių metų ta banga ateis ir į Lietuvą“, – viliasi animatorius.
Paklaustas, kas sunkiausia kuriant animacinį filmą, M.Valkevičius teigia, kad scenarijaus sumanymas: „Tai užtrunka labai ilgai, labai dėl to vargstu. Vėliau reikia mąstyti, kaip atrodys pats filmas – reikia sukurti pasaulį nuo nulio. Taip, kad niekam nekiltų mintis, jog tai kažkur jau matyta.“
Anot M.Valkevičiaus, norint tapti animatoriumi nebūtina mokėti labai gerai piešti, užtenka mokėti animuoti. „Viską gali nupiešti iliustratorius. Pastarasis nupiešia vaizdą, o animatorius suteikia tam vaizdui gyvybės. Tačiau animatoriaus darbas tuo nesibaigia. Tikra animacija atsiranda tada, kai yra vaidyba, kai matai charakterį ir juo tiki“, – teigia pašnekovas.
