Visgi mūsų šalyje apie šį svarbų žmogų žinoma mažai, todėl bendru lietuvių, lenkų ir norvegų kino projektu apie Jurgį Zauerveiną nubraukiamos dulkės nuo šios reikšmingos istorijos. Filme pasirinkta pasaulyje populiarėjanti technika – animuota dokumentika, tad čia vaidinę aktoriai vėliau tapo animaciniais personažais.
„Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ bus rodomas šių metų „Kino pavasaryje“. O norėdami šiek tiek daugiau sužinoti apie filmą ir patį Jurgį Zauerveiną kalbamės su Justu Valinsku, įkūnijusiu pagrindinį filmo personažą.
– Jums teko vaidinti Jurgį Zauerveiną. Koks tai buvo žmogus?
– Sunku patikėti, kad žmogus mokėtų dešimt kalbų, o ką jau kalbėti apie septyniasdešimt penkias. Manau, Jurgis buvo jautrus ir komplikuotas, kosmopolitiškas, be galo imlus, intelektualus, genialus ir kartu paprastas. Nerandu kito žodžio apibūdinti. Mano nuomone, jis buvo Genijus.
– Ar prieš tai ką nors žinojote apie šią istorinę asmenybę?
– Sunku prisipažinti, bet, tiesą sakant, nieko nežinojau. Buvau girdėjęs Mažosios Lietuvos himną „Lietuviais esme mes gimę“, bet tokios ir tebuvo tos mano žinios. O gavęs vaidmenį ir pradėjęs jam ruoštis labai nustebau, kodėl mes taip mažai žinome apie tokią neeilinę Lietuvai ir lietuvių kalbai labai reikšmingą asmenybę.
Jurgis Zauerveinas atliko didelį darbą siekdamas išsaugoti mažąsias kalbas („minor languages“), tokias kaip sorbų arba lietuvių. Tuometėje Mažojoje Lietuvoje oficiali kalba buvo vokiečių, Jurgis net ėmėsi politikos, kad būtų leista mokyklose mokytis lietuvių kalba. Galbūt nebūtume išsaugoję kalbos, jei ne tokie šviesuoliai kaip Jurgis Zauerveinas, ir būtume išnykę kaip prūsai.
– Kokių įdomių dalykų sužinojote apie Jurgį Zauerveiną?
– Vienas įdomiausių dalykų buvo tai, jog Jurgis turėjo bakteriofobiją, nuolat plaudavo rankas, ir bijojo šunų. Dar labai mėgo eiti pasivaikščioti, turėjo ne vieną pasivaikščiojimų kompanionę.
– Kaip jus pasirinko šiam vaidmeniui?
– Atrankos režisierė Dalia Survilaitė pakvietė į bandymus, paskaičiau tekstą prieš kamerą. Vėliau įvyko susitikimas su režisiere, tuomet skaitėme tekstą su keliais partneriais. Paskutiniame etape į vaidmenį pretendavau su kurso draugu Šarūnu Zenkevičiumi. Jei gerai prisimenu, buvome likę dviese. Režisierė pasirinko mane. Kodėl, negaliu atsakyti.
– Ar įdomu buvo dirbti su norvegų režisiere Anne Magnussen?
– Žinoma, buvo įdomu. Režisierė atliko labai didelį darbą ruošdamasi šiam projektui. Dirbo apie septynerius, o gal ir daugiau metų iki filmavimo pradžios. Išgirdau daug istorijų apie Jurgį. Tai labai praplėtė mano vaizduotę besiruošiant vaidmeniui.
Anne Magnussen suteikė daug pasitikėjimo savimi. Buvo labai sunku įsivaizduoti, koks bus galutinis rezultatas. Scenarijuje buvo panaudotos septynios kalbos, kelių iš jų buvau visai negirdėjęs (sorbų kalba, norvegų dovre dialektas). Turėjau nemažai darbo, kol įsiminiau scenarijų. Ėjau į filmavimus lyg užrištomis akimis, neįsivaizduodamas, kaip vyks mūsų darbas, bet drąsiai. Anne buvo tas žmogus, kuriuo besąlygiškai pasitikėjau kurdamas vaidmenį.
– „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ yra animuota biografinė dokumentika. Ką jums reiškia tapti animaciniu veikėju? Ar taip save įsivaizdavote nupieštą?
– Tapti animaciniu personažu mažų mažiausiai keista. Kita vertus, labai smagu matyti save kitame pasaulyje – animaciniame pasaulyje, su animaciniu gyvenimu ir animaciniais veikėjais, bet tikra istorija. Tikrai neįsivaizdavau savęs nupiešto, nes niekada ir negalvojau, kad kas nors kada nors mane pieš! O piešė mane tikrai ilgai! Po filmavimų postprodukcijos darbai truko dar apie metus. Veikiausiai lenkų kompanijai FUMI ir žmonėms, dirbantiems animuojant filmą, aš spėjau net įgristi! Juk žmonės praleido mėnesius piešdami kadrą po kadro kiekvieną veido raumens judesį ar mirktelėjimą.
– Galbūt galite papasakoti kokių nors įdomių užkulisinių filmavimo istorijų?
– Filmavimui teko užsiauginti barzdą, negana to, prie mano barzdos buvo klijuojama ir visokiais būdais pritaisoma dirbtinė barzda, kurią vėliau tekdavo išmontuoti ir pritaisyti trumpesnę barzdą ir vėl ilgesnę (jos buvo iš viso keturių ilgių) ir taip be galo. Kiekvieną dieną prieš filmavimus apie valandą praleisdavau grimerinėje, kur buvo rišama ar klijuojama Zauerveino barzda ir kiekvieną vakarą apie valandą trukdavo išmontavimas ir išplovimas to, kas liko mano barzdoje. Žodžiu, barzda atliko nemažą vaidmenį. Didelis ačiū grimuotojai Giedrei Jarockaitei už pagalbą kuriant vizualią vaidmens pusę ir už stiliaus palaikymą net ir pasibaigus filmavimams.
– Ką jums reiškia kalba? Kiek pats mokate kalbų?
– Man kalba reiškia charakterį. Kalbėdamas skirtingomis kalbomis jaučiuosi lyg keisčiau save, savo asmenį, lyg keistųsi mano charakteris ir tapčiau kitu žmogumi. Lygiai kaip kuriant vaidmenį teatre ar kine. Aš nesu poliglotas, moku lietuvių, anglų, rusų kalbas, šiek tiek mokiausi vokiečių ir slovakų. Kuriant filmą supratau, kad kalbos yra susijusios tarpusavyje, kur kas lengviau suprasti žodžių reikšmę sorbų kalba žinant rusų ir girdėjus lenkų kalbas nei, sakykim, norvegų, niekad nestudijavus skandinavų kalbų. Norėčiau skirti daugiau laiko naujų kalbų mokymuisi. Manau, išmokus naują kalbą plečiasi ir suvokimas, pasaulėžiūra.
– Tai pirmas rimtesnis jūsų vaidmuo kine. Ar tolesni planai susiję su kinu, ar visgi labiau esate linkęs likti teatro scenoje?
– Sunku į šitą klausimą atsakyti. Norėčiau vaidinti ir kine, ir teatre. Abu man yra be galo įdomūs ir brangūs. O planai ne visuomet nuo manęs priklauso. Jei bus lemta, būsiu įdomus ir reikalingas režisieriams – vaidinsiu.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Neseniai dalyvavau tarptautinio filmo atrankoje. Prie projekto dirba tokios pasaulinio garso įžymybės kaip Colinas Firthas (žinomas iš „Karaliaus kalbos“). Negaliu atskleisti daug detalių, tik galiu pasakyti, kad buvau labai laimingas vien galėjęs dalyvauti atrankoje! Kol kas laukiu atsakymo ir lavinu anglų kalbą.
