Aštuonerius metus trukęs procesas
„Anomalisos“ kūrėją Charlie Kaufmaną jūs jau žinote, net jei to nežinote. Jo režisūrinis debiutas – „Sinekdocha, Niujorkas“ (Synecdoche, New York) – didelio populiarumo nesulaukė, bet režisierius yra žymių scenarijų „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich), „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind) bei „Adaptacija.“ (Adaptation.) autorius.
Gali būti, jog apie šį režisierių po keliolikos metų kalbėsime kaip apie vieną tų tragiškų asmenybių, kurios norėjo daug padaryti, bet negalėjo. Ch.Kaufmanas neslepia liūdesio, jog antrąjį filmą sukūrė tik praėjus aštuoneriems metams po debiuto, bei iki šiol nežino, kada pavyks padaryti trečiąjį. Ne dėl to, jog jo kelyje būtų cenzūra ar sveikatos problemos, bet todėl, jog jo kūriniams reikia laiko.
Gali būti, jog apie šį režisierių po keliolikos metų kalbėsime kaip apie vieną tų tragiškų asmenybių, kurios norėjo daug padaryti, bet negalėjo.
Šiandien „Jausmų galią“ yra matę beveik visi, bet tik išėjęs jis nebuvo šimtus milijonų renkantis filmas. Panašiai kalbėti galime apie visus Ch.Kaufmano parašytus ar režisuotus filmus – dabar kiekvienas jų yra klasika, bet atrasti savo žiūrovą jiems prireikė laiko.
Taigi eilę metų iškentėjęs Ch.Kaufmanas leidosi pinigų ieškoti per „Kickstarter“. Kartu su Duke'u Johnstonu jis pradėjo kurti lėlinės animacijos projektą. „Anomalisa“ gimė tik dėka publikos paramos bei nepriklausomų prodiuserių.
Už žmones vienodesnės lėlės
Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, jog būtų kokia nors priežastis vietoj aktorių filme matyti lėles. Filmas pasakoja ne apie fantastiškus nuotykius ar pasakiškus kraštus, bet apie vidutinio amžiaus vyrą, vykstantį į Sinsinatį skaityti paskaitos. Viskas jo gyvenime pilka – nuo pokalbių su nepažįstamaisiais iki jo santuokos. Michaelas (David Thewlis) gyvena tokį nykų gyvenimą, jog net jo išorė beveik neturi bruožų.
„Anomalisa“ gimė tik dėka publikos paramos bei nepriklausomų prodiuserių.
Tiesa, bruožų mažai ir kituose veiduose. Kiekvienas veikėjas tėra veidas, kiekvienas kalba tuo pačiu balsu (Tomas Noonanas įgarsino kiekvieną antraplanį veikėją). Iš didžio nuobodulio Michaelas paskambina buvusiai merginai, tebegyvenančiai Sinsinatyje. Ko tiksliai jis iš šio susitikimo tikisi, aišku tik jam pačiam. Bet jų susitikimas, kad ir ką jis bereiškė, greitai ir nelaimingai baigiasi.
Ir tuomet, kai viskas atrodo beviltiška, jis sutinka Lisą (Jennifer Jason Leigh). Ji vienintelė kalba bei atrodo kitaip. Ji žiūri į Michaelą išplėtusi akis: jis čia atvažiavo pristatyti naujos savo motyvacinės knygos, ji – pasiklausyti. Akimirksniu įsimylėjęs veikėjas daro viską, kad įsiteiktų šiai išskirtinei merginai.
Nepaisant sapnų, kuriuose lėlės griūva ir ardosi, bei vienodai pavaizduotų aplinkinių, didžioji animacijos svarba pasakojant šią istoriją yra paties Michaelo išraiškos. Jų diapazonas, be abejo, ne toks platus kaip aktoriaus, bet net kaip lėlės jie neišraiškingi. Kad ir kaip, pavyzdžiui, muistytųsi Lisa, jos išskirtinumas slypi balse, ne išraiškoje.
Ch.Kaufmanas sukuria tokius gyvus personažus, kad visiškai nebesvarbu, juos vaidina žmonės ar plastmasės gabalai.
Kaip Kulešovo efekto dalyviai, jie išlieka beveik nepakitę, ir tai mes, žiūrovai, jų veiduose įrašome emocijas. Žinoma, jų veidai keičia padėtis, bet tikrąsias emocijas susikuria pats žiūrovas, patikėdamas bebruožėmis lėlėmis.
Tai ir yra didysis Ch.Kaufmano nuopelnas. Jis priverčia patikėti savo veikėjais ne dėl jų vaidybos ar sentimentalių kalbų, bet dėka smulkių kasdienybės momentų. Michaelas, kaip ir Lisa, nėra tik vienišas, tik liūdnas ar tik kvailas. Abu jie klysta, arba kartais atrodo juokingi, bet kartais gudrūs, kartais net gilūs. Ch.Kaufmanas sukuria tokius gyvus personažus, kad visiškai nebesvarbu, juos vaidina žmonės ar plastmasės gabalai.
„Anomalisos“ kūrėjo vienatvė
Vienatve persunktas filmas nėra jokia naujiena, lygiai taip, kaip ir kinas, spinduliuojantis viltį. Bet „Anomalisa“ sugeba būti abiem šiais filmais vienu metu. Kaip ir ankstesni jo filmai, šis Ch.Kaufmano kūrinys sugeba žiūrovui atskleisti apie jį patį tiek, kad prikaustytų žvilgsnį, bet tuo pačiu nuvesti ištisu labirintu, užduodančiu aibę klausimų.
Tačiau šio filmo istorija nesibaigia sulig titrų pradžia, o liūdniausia jos dalis paaiškėja tik šiemet. Venecijos kino festivalyje žiuri prizą laimėjęs darbas pagal „Metacritic“ vertinimus yra septintas geriausias praėjusių metų filmas.
Nepaisant to, „Anomalisa“ neatpirko savo aštuonių milijonų biudžeto. Pats Ch.Kaufmanas pripažino, jog ji nepradėjo tokio jo karjeros atgimimo, kokio jis tikėjosi. Tolimesni amerikiečio darbai lieka nežinioje – ne vien „kada“, bet ir „ar“ juos išvysime.
„Anomalisa“ yra odė vienatvei bei pabėgimui nuo jos. Tai vienas jautriausių bei gražiausių praėjusių metų kūrinių ir kiekvienas, besidomintis kinu, privalo jį pamatyti. Jei ne iš meilės lėlinei animacijai, tai iš meilės unikaliai Ch.Kaufmano vizijai, jau padovanojusiai mums krūvą šedevrų, ir, tikėkimės, padovanosiančiai dar tiek pat.
