Šiemet „Kino pavasaris“ pasirūpino filmo lietuviškąja premjera. „Mariupolio 2“ peržiūros Lietuvos žiūrovams tapo pasiekiamos įvairiuose miestuose. Bet ar įmanoma matyti tai, ką paskutinę savo gyvenimo savaitę Ukrainoje matė režisierius? Gal tai emociškai per sunku?
Nebijokit šito filmo.
Nebijokit šito filmo. Ne apie karą „Mariupolis 2“, trunkantis dvi valandas. Ir ne tik apie ukrainiečius, išgyvenančius tą karą. Jis ir apie M.Kvedaravičių, esantį čia pat, už kiekvieno kadro, ir apie tai, ką jam buvo svarbu parodyti. Susikaupimą, nuovargį, rūpestį. Nors filmuota lygiai prieš metus, atrodo, kad regi, kas vyksta Ukrainoje dabar, šiuo metu, lyg būtum greta.
Režisierius nužudytas, kaip primena finalinis titras, 2022.03.30. Trečią dieną po to, kai baigė filmuoti. Pasirinkus žiūrėti filmą, visada verta žinoti, į kokį kūrinį eini – visos ilgos „Mariupolio 2“ minutės yra in memoriam autoriui. Seansas prilygsta atsisveikinimo ritualui.
***
Talpus bažnyčios rūsys tapo laikina priebėga namų netekusiems žmonėms. Šioje pastogėje, Dievo rankos globojamoje, kaip sakoma maldoje, bent minimaliai saugu, lyg bažnyčios tvora būtų magiškas gelbstintis ratas. M.Kvedaravičius su kino kamera stebėjo ten įsikūrusių mariupoliečių kasdienybę, jų kantrų, tarpais išradingą buvimą. Kai kurie kadrai jau tapo išgyvenimo ir atsparumo simboliais. Ta sriuba, kurią jie bendrom pastangom verda didžiuliame puode kieme ant laužo. Tie visų rūpesčiu tapę balandžiai iš čia pat buvusios balandinės. Ir vienišas šuo, niekieno ir visų, kartais sugrįžtantis pasaugoti namų ir šeimininkų, kurių nebėra. Pati bažnyčia. Ir žmonės joje. Kaip rašė kino kritikė Rasa Paukštytė po pasaulinės „Mariupolio 2“ premjeros Kanų festivalyje, filme atpažįstamas M.Kvedaravičiaus „atsainus požiūris į kiną kaip į meną ir beribė pagarba vaizdui kaip galimybei pagerbti tikrovę tokią, kokia ji yra“.
Filme daug pavasario šviesos ir giedro dangaus. Ir nuolatinio sprogimų garso, kartais verčiančio staigiai kristi ant žemės, kad liktum gyvas.
Filme daug pavasario šviesos ir giedro dangaus. Ir nuolatinio sprogimų garso, kartais verčiančio staigiai kristi ant žemės, kad liktum gyvas, o kartais žmonės tik krūpteli ir toliau eina, kur ėję – netoli, tik į gretimą kiemą malkų. Jie karčiai juokauja: nebereikia eiti į mišką, malkos čia pat, gali jų prisirinkti savo buvusių namų vietoje. Jie tarsi juokais atsineša kulką ar skeveldrą, nukritusią čia pat, dar tokią karštą, kad svilina smalsiųjų pirštus. Bet tuoj pat ir perspėja: „Tai ne žaislas ir ne juokai, tai mirtis“.
M.Kvedaravičius vyko liudyti, o ne lįsti karo ištiktiems žmonėms į dūšią ar aitrinti būsimų žiūrovų jausmus. Filmuoja iš toliau, jo kadruose žmonės matosi tamsiame, tarpais visai ištuštėjančiame bažnyčios koridoriuje. Filmuoja bendrą vaizdą – lauko rūbų nenusivelkantys mariupoliečiai telkiasi vėsiame bažnyčios rūsyje, ten iškloti jų patalai, sustumti stalai, tai miego, maisto ir maldos erdvė, ir Kvedaravičius su kino kamera virsta tarsi dar viena rūsio kolona. Jis filmuoja ir pagrindinę bažnyčios salę, saulėtą ir tuščią, nes čia nepasislėpsi. Pro išdaužytus bažnyčios langus kamera ilgai žvelgia į suluošintą ir toliau naikinamą Mariupolį. Saulėtekis, naktį keičia diena. Kasdien vis ta pati sustojusio laiko būsena, kurią M.Kvedaravičius jautė dar 2011 metais Čečėnijoje, filmuodamas savo pirmą filmą „Barzakh“ apie dingusius žmones ir jų artimųjų nežinią. Ir Mariupolio bažnyčios šventoriuje jis užsimena, kad jam ne kartą yra tekę filmuoti „tokiose vietose, kur nemalonu ir gaila“.
Pernai į Mariupolį filmuoti jis keliavo antrą kartą. 2016 metais jo pirmajame filme apie tą miestą karas dar tik artėja, nors šūviai jau girdisi. Ir vis dėlto pirmojo filmo Mariupolis pilnas gyvybės ir veiksmo – tauta žvejoja, žaidžia su vaikais, taiso batus ir politikuoja (vienas puikiausių epizodų). Tąkart irgi buvo pavasaris, artėjo gegužė su nelemta Pergalės diena, kuriai buvo įprasta ruoštis, minėti ją specialiais koncertais ir atitinkamom dekoracijom. Kultūros namuose artistai mėgėjai repetavo. Ir be švenčių repetuotų, nes jiems tiesiog gražu groti, šokti, dainuoti ukrainietiškas dainas. O kartu – jaunos žurnalistės reportažas miesto televizijai iš vietų, kur „dabar pavojinga“. Ta pati žurnalistė, žvejodama su tėčiu, pagavo nedidukę žuvį ir maldavo tėtį ją greičiau išlaisvinti, nes „matai, ji verkia“! Kaip ypatingai skamba šita filmo scena šiandien. Arba toji, kur muzikantė po repeticijos telefonu teiraujasi, ar kas iš artimųjų ateis į koncertą: „Tu neateisi? Niekas neateis?“ Nes žmonės vengia eiti į gatves. Mantas Kvedaravičius sumontavo „Mariupolį“ iš mažutėlaičių epizodų, karą nujaučiančio miesto detalių, kurių įvairovė sudarė margą filmo skiautinį. Jį sutvirtino stipri viltis: Mariupolio jaunavedžių meilės bučinys, toks tikras ir jausmingas, kokių vaidybiniame kine būti negali.
„Mariupolio 2“ veiksmo vieta susitraukė iki evangelikų baptistų Maldos namų. Štai, kas nuostabu: juk negalėjai tokio filmo sumanyti, išvystyti idėją ir tada atvykti filmuoti. Tačiau „Mariupolis 2“, kad ir laisvos, juodraštiškos struktūros, bet nuoseklus, ir belieka suprasti, jog M.Kvedaravičius dirbo, apsisprendęs, koks bus jo filmas. Režisierius su jam asistavusia H.Bilobrova būtent tą kūrinį filmavo, o ne siurbė viską, kas aplink, paskui neva žiūrėsim, ką turim ir ką iš to nuveikti.
Ir paukščiai čiulba. Juk pavasaris.
Rusvų plytų bažnyčia stūkso tarp subombarduotų, laužu virtusių namų lyg tvirtovė. Tegu išdaužytais langais, bet nepajudinama. Greta sprogimų filme kartojasi taikus šlavimo garsas: žmonės tvarkosi, šluoja šventorių, nes čia, šiapus tvoros tebūnie plotas be šukių ir nuolaužų, kurios nuolat atsviedžiamos. Ir paukščiai čiulba. Juk pavasaris. Tad toks čia garso takelis – su šūviais, šlavimu ir paukščiais. Net su gaidžių giedojimu ankstų rytą. Ir su pokalbių fragmentais, nes režisierius neėmė interviu. Jis ir Hanna, į kurią jis kartais kadre kreipiasi, buvo tos bendruomenės dalis.
Tai režisierius mokslininkas, kultūros antropologas, jis liudija ir tiria, bet neinterpretuoja ir neskirsto, kas iš jo pašnekovų teisesnis, su kuo vertėtų pasiginčyti. Keli trumpi monologai atspindi žmonių būsenas, nuotaikas ir nuomones, kartais gal kiek šokiruojančias. Laikas ekstremalus, ir šokiruotis tiesiog nėra kada – būtent apie tai epizodas su generatorium, imamu iš žuvusio kaimyno namų (čia tinka posakis „tik per… lavoną“) ir vežamu bažnyčion, kur padės sušilti vaikams. Kaip ūkiškai vyrai tai daro! Ir režisierius kartu su jais. Ne tik filmuoja, bet ir pataria, pritaria.
Filmuotą medžiagą kino kūriniu pavertė H.Bilobrova ir nuolatinė M.Kvedaravičiaus filmų montažo režisierė Dounia Sichov. „Mariupolis 2“ jų dėka išsaugojo režisieriaus buvimo čia pat jausmą ir tapo kronika-balade su ritmingai kartojamais žvilgsniais į miestą pro išdaužytus bažnyčios langus. Horizonte ilgai rūksta sprogimų padegti namai. Čia pat po langais – maži namukai, rožinio mūro ir baltas, jų bombos dar nesubjaurojo, bet žmonės jau paliko. Didžiulio ištuštėjusio miesto kompozicija su gatvės žibintu, nebeturinčiu kam šviesti. Ilgai ilgai ilgai trunkantys vaizdai. Tokie atmintin įsirėžę karo atvirlaiškiai. Paskutiniai Mariupolio žvilgsniai į režisierių.
„Mariupolio 2“ pasaulinė premjera 2022 metų gegužę įvyko Kanų kino festivalyje, filmas apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu.
Gruodį Reikjavike Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje „Mariupolis 2“ paskelbtas geriausiu 2022 metų Europos dokumentiniu filmu.
Mantui Kvedaravičiui po mirties paskirta Lietuvių kino akademijos „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „ už bebaimę dokumentiką ir ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje“.
Rūta Oginskaitė – Lietuvos žurnalistė, kino kritikė. Visas autorės naujienas skaitykite čia.
