Ernesto Jankausko ilgametražis vaidybinis filmas „Čia buvo Saša“, pristatytas Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ debiutų konkurse, prasideda scena, kurioje Jurga (akt. Gabija Siurbytė) ir Tomas (akt. Valentinas Novopolskis) sugrįžta prie savo automobilio. Čia buvo Saša (akt. Markas Eimontas), bet jo nebėra. Kaip ir Jurgos rankinės.
Šioje istorijoje, kurioje atsisakoma linijinio pasakojimo, Sašos dingimas yra vienas lūžinių, į finalą vedančių epizodų. Tačiau iki jo žiūrovai ne kartą sugrįš į praeitį – susipažins su Jurgos bei Tomo pora ir sužinos, kad jiedu iš tiesų norėjo įsivaikinti mažą mergaitę. Tik dėl biurokratinės klaidos atvykus į vaikų namus jiems buvo pasiūlyta praleisti dieną su sunkiai sutramdomu dvylikamečiu Saša. Tomas ir Jurga šią dieną įsivaizdavo kitaip. Iš tiesų, ši diena niekada neturėjo nutikti.
Dviejų žmonių meilės ir skausmo istorija iš laike pabirusių epizodų kruopščiai dėliojama visas 95 filmo minutes – iš dabarties keliamasi tiek į gražiausių prisiminimų kupiną praeitį, tiek į juodžiausius gyvenimo momentus. Filmo kūrėjų sprendimas fragmentuoti pasakojimą pasiteisina, nors reikia pastebėti, jog kai kurie smulkūs epizodai (pvz., scena, kurioje Tomas jau laukia automobilyje, o Jurga prisėda ne greta jo, bet sėdasi į savo mašiną) nuskamba pernelyg reikšmingai kaip tik todėl, kad, rodos, taip ir neatrado sau pritinkančios vietos.
Vis tik didžiausiu pasirinktos formos laimėjimu galima laikyti tai, jog personažų portretai skleidžiasi palengva ir su kiekvienu sugrįžimu atgalios įgauna vis naujų spalvų – kantrus ir supratingas Tomas paaiškėja turintis nemažai dvejonių bei santūrumu dangstomos frustracijos, o aklai savo tikslo siekianti Jurga pasirodo esanti gerokai pažeidžiamesnė, nei atrodė iš pradžių.
Tai, be jokios abejonės, yra ir puikaus aktorių dueto nuopelnas. Sunkiai prisimenu kitą lietuvišką filmą, kuriame taip tikėtum aktorių „chemija“ – tiek jiems žengiant per gyvenimą petys petin, tiek rėkiant vienam ant kito viduryje gatvės (čia derėtų padėkoti ir filmo scenaristei Birutei Kapustinskaitei, kurios dialogai – gyvi, tikslūs, be kruopelytės „falšo“). G.Siurbytė ir V.Novopolskis kuria sudėtingus personažus, atsidūrusius sudėtinguose santykiuose. Ne tik su savo partneriu ar šeimos nariais bet, svarbiausia, su pačiu savimi – būtent vidinius personažų konfliktus bei nuolat vykstančias transformacijas filme „Čia buvo Saša“ ir yra įdomiausia stebėti.
Nors filmo kūrėjai daugiau dėmesio skiria poros santykių dinamikai, Sašos personažas netampa tik patogiu dramaturginiu dirgikliu, suardančiu Jurgos ir Tomo rutiną. Filme subtiliai kuriamas sienomis apsistačiusio, tačiau žmogiškos šilumos trokštančio vaiko pasaulis. Saša priešgyniauja, tyčiojasi, piktai atšauna į, regis, paprasčiausius klausimus, nes žino, kad ši diena yra tik iliuzija – Jurga ir Tomas jo niekada neįsivaikins. Todėl Sašos maištas iš tiesų yra nuskriausto vaiko pagalbos šauksmas. Filmo žiūrovai ne kartą galės tuo įsitikinti.
„Čia buvo Saša“ neapsieina be sentimentalumo gaidelių – jos ypač ryškiai suskamba paskutinėje filmo scenoje, kuri tiek vizualiai, tiek dramaturgiškai pavojingai priartėja prie „nulaižyto“, tuštoko atviruko. Vis tik sentimentalumas, kartkartėmis lydintis švelnumo ilgesio kamuojamų personažų linijas, filme dažniausiai nėra įkyrus ar erzinantis, juo labiau kad neretai yra papildomas humoro inkliuzais ar labai greitai ant žemės nuleidžiančiais kasdienybės epizodais.
Nors reikia pripažinti, kad „Čia buvo Saša“ per daug neišsiskiria tarptautiniame autorinio kino kontekste, lietuviško kino padangėje E.Jankausko debiutas, tikiu, gali tapti reikšmingu įvykiu – jautri, tačiau žiūrovo emocijomis nemanipuliuojanti, profesionaliai sukurpta drama griebia už širdies net ir didžiausius cinikus, todėl 2019 m. šalies kino teatruose pasirodysiantis filmas, tikėtina, pritrauks ne tik festivalinio kino auditoriją, bet ir gerokai platesnį žiūrovų ratą. To jam ir linkiu.
