Apie filmo kūrimo užkulisius pasakoja režisierė Marija Kavtaradzė.
„Abu jie nori, kad stereotipai neslėgtų, bet tuo pačiu jų nepaleidžia“
– Sako, kad antro ilgametražio filmo kūrimas atneša daug įtampos. Niekas nenustebs, jei pirmas blynas bus prisvilęs, bet su antruoju, ypač po pirmojo sėkmės, jau išauga lūkesčiai. Kaip buvo tau? Ar jautei savo pačios ir kitų spaudimą?
– Kažkiek jaučiau. Kūryboj didžiausią spaudimą apskritai dažniausiai jaučiu tol, kol nepradedu kurti. Žinoma, norėjau sukurti geresnį, kažkuo sudėtingesnį filmą, išsikelti naujų iššūkių. Bet labai sąmoningai sau pasakiau, jog kitų lūkesčiai nėra mano problema: neturiu jų pateisinti. Mano pačios lūkesčių suvaldymui padėjo tai, kad nejaučiau būtinybės kažkur skubėti, nes pirmą filmą, „Išgyventi vasarą“, tikrai norėjau padaryti kuo greičiau.
– Kada pajautei, kad turi „Tu man nieko neprimeni“ idėją?
– Kai dar tik išleidinėjom „Išgyventi vasarą“, pradėjau rašyti pavienes scenas. Negalvojau, kad rašau konkretų scenarijų, nesvarsčiau apie struktūrą ar istoriją, tiesiog rašiau formos palaikymui. Vis daugiau scenų pradėjau rašyti su šiais personažais. Po truputį juos pažinau ir supratau, kad jau galiu imtis scenarijaus. Tuo metu jau žinojau personažų asmenines savybes, profesijas, kad vienas jų aseksualus, koks jų tarpusavio santykis. Aišku, personažai keitėsi rašant, prisijungus aktoriams, bet pagrindas atsirado tuomet.
– Aseksualumas kine yra menkai reprezentuojamas. Net nestebau supratusi, kad vienintelis aseksualus personažas, kurį prisimenu, yra Toddas iš serialo „Bojack Horseman“. Žinau, kad ruošdamasi filmui skaitei forumus, žiūrėjai aseksualių žmonių tik-tokus, kalbėjaisi su jais. Kiek visa tai pakeitė tavo įsivaizdavimą apie aseksualumą ir tai, kaip nori jį atskleisti filme?
– Ir pati jaučiau reprezentacijos pavyzdžių kine trūkumą. Visai kitaip buvo kuriant „Išgyventi vasarą“ – ir gerų, ir blogų psichinės sveikatos vaizdavimo kine pavyzdžių netrūksta, todėl buvo aiškiau, ko noriu vengti arba nuo ko atsispirti.
Mane labiausiai domino santykių istorijos, ypač jei santykiuose yra aseksualus ir neaseksualus žmogus.
Kai pradėjau domėtis aseksualumu, apskritai nebuvo daug informacijos. Mane labiausiai domino santykių istorijos, ypač jei santykiuose yra aseksualus ir neaseksualus žmogus. Bet kuo labiau gilinausi ir kalbėjau su aseksualiais žmonėmis, tuo tapo aiškiau, kad aseksualumo, kaip ir seksualumo, spektras yra labai platus. Daliai aseksualių žmonių seksas yra atgrasus, dalis žmonių yra ir aseksualūs, ir aromantiški, daliai jų – žinojau, kad to reiks Dovydo personažui – romantika svarbi.
Ta įvairovė mane nuramino, nes supratau, kad nereprezentuosiu visos grupės. Aš kuriu vieną konkretų personažą, kuris identifikuojasi kaip aseksualus. Buvo įdomiausia ieškoti sprendimų personažo rėmuose ir per daug neįpulti į perdėtą aiškinimą, neperkrauti filmo informacija. Galbūt kiti personažai apie aseksualumą išsamiau klausinėtų, aiškintųsi, bet mano filmo personažai kalba tiek, kiek tokie žmonės apie tai ir kalbėtųsi. Jie daugiau slapta patys sau pasigooglina.
– Filmas iš dalies sužaidžia lyčių stereotipais. Turbūt bent daliai visuomenės atrodytų įprasčiau, suprantamiau, jei aseksuali būtų moteris, tačiau yra atvirkščiai. Dargi Elena yra savo seksualumo nesigėdijanti moteris. Ar tokį „apvertimą“ buvai numačiusi nuo pat pradžių?
– Taip. Neturėjau tikslo kažkaip iš esmės demaskuoti lyčių stereotipų, bet man šis apvertimas atrodė įdomus. Visų pirma, tai sudėtingiau, nes priimti aseksualų moters personažą mums būtų ir įprasčiau, ir paprasčiau. Tai, kokios kritikos iš žiūrovų sulaukia būtent Elenos personažė, yra labai įdomu.
Toks apvertimas komplikuoja situaciją ir patiems personažams. Jie abu jauni, progresyvūs, open-minded, bet iš tiesų ir vienas, ir kitas santykiuose nori atitikti stereotipus. Ir tai visai nenuostabu, turint omeny, kokioje aplinkoje mes visi augome ir gyvename. Dovydui yra svarbu atrodyti vyru, kad ir ką tai reikštų. Elena atrodo atvira ir galinti reikšti savo seksualumą, bet konfliktuose išsitraukia „normalumo“ kortą. Abu jie nori, kad stereotipai neslėgtų, bet tuo pačiu jų nepaleidžia. Iš to ir kyla jų skausmas.
– Man buvo labai įdomu, kad filme mažiau reprezentuojamos socialinės grupės neuždaro teminio lauko ir nebūtinai tampa fokusu. Dovydas aseksualus, tačiau pagrindinė šio filmo tema vis tik yra ne aseksualumas, o poros santykiai. Filme vaizduojami kurtieji, tačiau tai netampa savarankiška dramaturgine linija. Kodėl renkiesi tokią strategiją? Ar kartais nėra baisu eiti šiuo keliu?
– Tikrai buvo baisu, ypač kuriant aseksualų personažą. Jaučiau didelę atsakomybę, žinodama, kad reprezentacija šiai grupei bus svarbi. Bet vienas pirmų žmonių, kuriems parodėm filmą, buvo aseksualus vaikinas, ir jam patiko, kad Dovydas nėra tik teigiamas personažas. Dažnai, jei jau filme yra queer personažai, jie yra šiek tiek idealizuojami. Dovydas tikrai ne visur ir ne už viską gali patikti. Aš asmeniškai gal net daugiau kritikos jam tikėjausi, Elena jos gauna daugiau (juokiasi).
Jei visą laiką manysime, kad galime kažkokias grupes filmuoti tik tuomet, kai filmas yra apie jas, ir toliau būsime užsidarę ir ekrane nematysime kitokių žmonių.
Filmas nėra apie kurčiuosius, todėl bijojau, ar kurčiųjų rodymas nėra kažkoks naudojimasis jais. Bet tada galvojau taip: jei visą laiką manysime, kad galime kažkokias grupes filmuoti tik tuomet, kai filmas yra apie jas, ir toliau būsime užsidarę ir ekrane nematysime kitokių žmonių. Džiaugiuosi, kad tau atrodė, jog tai netampa per daug aiškia tema. Tai yra Dovydo pasaulis, jame yra kurčių žmonių, kaip ir mūsų pasaulyje yra kurčių žmonių. Kai sau taip atsakiau, atėjo palengvėjimas. Matau tame prasmę.
Intuicija, repeticijos ir intymumo koordinavimas
– Sakei, jog nuo pat pradžių žinojai personažų specialybes. Jos abi labai kūniškos, reikalaujančios ekspresijos – Dovydas yra gestų kalbos vertėjas, Elena šiuolaikinio šokio šokėja. Kaip jas pasirinkai?
– Kai tik sugalvojau specialybes, tai nebuvo konceptualus sprendimas, greičiau patys personažai jas atsinešė su savimi. Dabar, jau atsitraukus, man atrodo, kad abi šios specialybės labai tinka, nes filmo raktas yra kūniškumas. Ir Dovydui, ir Elenai tai yra komunikacijos būdas. Kai Elena šoka, atrodo, ji savo kūnu pasako daugiau nei žodžiais, permąsto kai kurias situacijas. O Dovydas, nors gyvenime yra uždaresnis, savo darbe turi rodyti emocijas. Gestų kalboje tai tarsi gramatika: jei veidu nerodysi emocijos, liksi nesuprastas.
– Dirbi su aktorių atranka – ne tik savo, bet ir kitų režisierių filmų. Kiek šiame procese yra intuicijos? Ir kiek jos buvo, atrenkant Gretą Grinevičiūtę ir Kęstutį Cicėną, kurie atliko pagrindinius vaidmenis?
– Intuicijos daug, bet manau, kad jos apskritai daug visame kūrybiniame procese. Dažniausiai jaučiam, kai turim sprendimą, bet jei tik pradedam svarstyti, tai tikrai nebūtinai padeda. Ir vėl grįžti prie pirmo, iš intuicijos gimusio ėjimo kartais būna sunku.
Apie Gretą galvojau jau rašydama filmą. Tuo metu jos gerai nepažinojau, bet buvau ją mačiusi šokio ir teatro spektakliuose. Kai tik turėjau vieną pirmesnių scenarijaus versijų, pasiūliau susitikti, turėjom kastingą. Iškart paklausiau, ar ji norėtų vaidinti – jaučiau, kad ji tiks. Su Kęstu susitikom jau kartu su Greta. Šito sprendimo nepriėmiau taip pat greitai – po to Kęstas sakė, kad jau manė, jog jo neatrinksiu (juokiasi). Po pirmo kastingo turėjau išvykti, dar nedaviau jam atsakymo, nors iš tiesų jau buvau praktiškai tikra. Todėl su abiem aktoriais tikrai galiu pasakyti, kad veikė intuicija.
– Kaip atrodė jūsų darbas drauge iki filmavimų?
– Kad jie vaidins susitarėme likus dvejiems metams iki filmavimų, jei ne daugiau. Karts nuo karto susitikdavome, kalbėdavome, siųsdavau jiems naujas scenarijaus versijas, repetavome. Visas procesas buvo išsidėliojęs laike ir tai labai padėjo. Rašydama jau turėjau juos mintyse, o išsibandžius scenas aktoriai įkvėpdavo parašyti kažką naujo arba tekstą pakeisti. Manau, tai padėjo ir aktoriams jaukintis vaidmenis.
Kai jau artėjo pagrindiniai filmavimai, intensyviai repetavome daugiau nei mėnesį, beveik kiekvieną dieną. Einant filmuoti, buvom surepetavę viską, išskyrus porą scenų, kurios atrodė labai aiškios ir paprastos – jos mums blogiausiai ir sekėsi (juokiasi).
– Prie šio filmo dirbo ir intymumo koordinatorė. Ką tau kaip režisierei davė jos buvimas?
– Buvau dar palyginti neseniai sužinojusi, kad tokia specialybė yra. Pagalvojau, kaip būtų faina tokį žmogų turėti. Tik vėliau per atsitiktinumą sužinojau, kad Irma Pužauskaitė tuo metu kaip tik to mokėsi ir jau užsienio projektuose buvo dirbusi kaip intymumo koordinatorė. Jai „Tu man nieko neprimeni“ buvo pirmas lietuviškas filmas.
Kaip, kuo intymiose scenose apdėlioti aktorius, kad nebūtų nejauku? Kaip aprengti, kad būtų lengviau nusirengti, arba mums tik būtų sukurtas toks įspūdis?
Intymumo koordinatoriaus darbas yra tam tikros choreografijos sustatymas. Kartu yra techninė dalis. Kaip, kuo intymiose scenose apdėlioti aktorius, kad nebūtų nejauku? Kaip aprengti, kad būtų lengviau nusirengti, arba mums tik būtų sukurtas toks įspūdis? Aikštelėje intymumo koordinatorius labai griežtai žiūri protokolą, pvz., kad filmuojant intymias scenas pagrindinėje aikštelėje ir prie monitoriaus būtų tik tie žmonės, kuriems ten būti reikia. Tai padeda išvengti nejaukių situacijų.
Kūrybine prasme tai leidžia scenas dar geriau aptarti ir išanalizuoti. Aš pati įsivaizdavau, kad repetuoti reiks daugiau, bet dirbant su Irma viskas buvo labai aišku ir paprasta. Tai kaip turėti choreografą ar kaskadininką scenose, kurios to reikalauja. Nors kai kam galbūt tai dar atrodo naujiena, prabanga ar išsidirbinėjimas.
„Romantiškiausi momentai yra kai žmonės pykstasi“
– Tai, kas filmuose apie meilę įprastai tampa greitu montažu, „Tu man nieko neprimeni“ vyksta lėtai. Tu duodi laiko skleistis toms jaukioms, juokingoms, intymioms santykių akimirkoms, iš kurių dažnai ir atsiranda santykių grožis.
– Labai gerai prisimenu, kad kai jau buvo prasidėjęs rašymo procesas, mes su tavimi aptarinėjom kažkokį filmą, kurio montažas tau nepatiko. Kalbėjom, kad visa tai, kas įvyksta greitame montaže, žiūrovų lieka neišgyvenama. Ko priešingybė būtų „Prieš“ trilogija (rež. Richardas Linklateris), kur visą laiką esam su personažais. Man mūsų pokalbis labai įstrigo ir išsikėliau sau tai kaip iššūkį.
Gal čia ir yra įdomiausias klausimas, taip pat ir šio filmo kontekste: kurioje vietoje įvyksta įsimylėjimas?
Gal čia ir yra įdomiausias klausimas, taip pat ir šio filmo kontekste: kurioje vietoje įvyksta įsimylėjimas? Kada susikuria intymumas ir tai, kas porą iš tiesų laiko kartu? Man atrodo, tam reikia laiko ir nepertraukiamų scenų. Jos gali atrodyti lėtos, bet iš tiesų jose daug įvyksta.
Montažas, aišku, gali labai padėti. Jis sukuria įspūdį, kad praėjo daugiau laiko, o jei praėjo daugiau laiko, vadinasi, tai tarsi „rimčiau“. Bet čia man irgi buvo svarbu save pagauti: kaskart rašant savęs klausti, ar taip rašau todėl, kad taip galėjo nutikti jų santykiuose, ar dėl to, kad man atrodo, jog taip reikia. Pavyzdžiui, buvau parašiusi, kad jie pradeda gyventi kartu. Ir tik kažkurioje versijoje savęs paklausiau – kodėl? Šiuo momentu šiai istorijai tai absoliučiai nereikalinga. Įpuoliau į tą patį įsivaizdavimą, kas yra rimti santykiai ir kaip juos parodyti žiūrovui.
– Jei gerai prisimenu, ką tuomet kalbėjom, piktinausi, kad romantiniai filmai įsimylėjimo fazę dažnai suspraudžia į montažą, kad kuo greičiau galėtų šokti į dramą. Bet kai jau vyksta ta didžioji santykių drama, aš kaip žiūrovė nesuprantu, kodėl man reiktų sirgti už šios poros santykius, jei tik trumpam montaže pamačiau, kaip jie važinėja atrakcionais, buvo prie jūros, valgė ledus...
– Visiškai pritariu! Visi atrakcionai ir ledai yra gražioji, instagraminė pusė, bet man, žiūrint filmus, romantiškiausi momentai yra kai žmonės pykstasi. Grįžtant prie aktorių atrankos, kai turėjom antrą susitikimą su Greta ir Kęstu, darėm konflikto improvizaciją. Kęstas atnešė tokį pyktį, kokio aš Dovydui nebuvau parašiusi – ir parašiau po to. Ir kaip tik toje scenoje, kai jie pykosi, aš jaučiau, kad va čia yra romantika. Žinojau, kad už šitą porą sirgsiu, nes sergu net tada, kai jie pykstasi.
– Man vienas romantiškiausių, gražiausių dalykų šitam filme yra rūbų džiaustymo scena. Ir rūbų džiaustymo kinas dažniausiai nerodo!
– Dažniausiai po filmo peržiūros yra kelios scenos, apie kurias žiūrovai kelia klausimus arba jas pamini. Bet tik Lenkijoje manęs tiek klausinėjo apie skalbinius (juokiasi).
– Gal tai šiek tiek Rytų Europos dalykas? Kai apsidžiaugi pamačius savo buitį sekcijų fone.
– Taip, jie irgi akcentavo, jog smagu žiūrėti atpažįstamą romantinę istoriją iš savo regiono.
Bet man rūbų džiaustymas irgi atrodo romantiškas. Ir rašydama visada galvojau apie balansą tarp romantikos ir santykių sunkumų. Kad už Dovydą su Eleną ir sirgtume, ir kartu abejotume, ar jiems pavyks.
Vilniaus nuomos kainos ir juostos pamokos
– Kalbant apie atpažįstamumą – nemaža filmo veiksmo dalis vyksta Vilniuje, kuris vienu metu ir labai savas, ir pasiūlantis naujų, kine rečiau matomų perspektyvų. Kokį miestą norėjai pavaizduoti?
– Žinoma, tai yra mano skonio Vilnius, bet iš esmės rinkausi realybės logiką. Galvojau taip: ji, būdama šiuolaikinio šokio šokėja, aišku, repetuoja „Menų spaustuvėj“, žinau, kad gyvena prie Lukiškių aikštės, o jis – Naujamiesty, ir pan. Turėdama tokius atskaitos taškus, aš, pvz., jau žinojau, kokiomis gatvėmis jie po susitikimo eis namo, nors teoriškai galėjau pasirinkti bet kokią gražią Vilniaus gatvę.
Norėjau, kad viskas būtų realistiška galvojant ir apie butus, kuriuose jie gyvena.
Norėjau, kad viskas būtų realistiška galvojant ir apie butus, kuriuose jie gyvena. Turėjau minty, kad butus jie greičiausiai nuomojasi, todėl kai su lokacijų vadybininku ieškojom vietų, buvau pasvarsčiusi, kiek abu personažai daugmaž galėtų mokėti už nuomą ir norėjau į tai atsižvelgti (juokiasi). Tą miesto ir miestiečio logiką filmuojant man buvo labai svarbu išlaikyti.
– Kiek baisu buvo filmuoti ant 16 mm juostos?
– Tiesą pasakius, nebuvo labai baisu, buvo žiauriai smagu. Baisu buvo po to (juokiasi). Bet su juosta smagiausia, kad gavus medžiagą ji atrodo daug gražiau nei tai, ką filmavimų metu matei per monitorių. Kiekvieną kartą nudžiungi!
Aš ilgai kompleksavau dėl to, kad nesu perfekcionistė.
Manau, filmavimo metu daugiau nerimo buvo operatoriui (Laurynui Bareišai). Prieš tai filmavom testus, teaserį ant juostos, todėl jau kažkiek buvom pasibandę. O kadangi filmavom ant juostos, žinojom, kad pasiruošti, susirepetuoti reikia dar geriau – buvo patiems gera motyvacija.
Aš ilgai kompleksavau dėl to, kad nesu perfekcionistė. Ypač studijų metu taip jaučiausi, nes atrodė, kad visi geriausi režisieriai yra ir turi būti perfekcionistai. Anksčiau dublių pati darydavau daugiau, bet dabar net jei kažkas atrodo netobula, manau, kad prasmingiau toliau filmuoti, o ne užstrigti ir vėliau nespėti kažko kito. Kai reikia, aš galiu paleisti. Ir juosta kardinaliai pakeitė mano nuomonę apie dublius. Tapo dar aiškiau, jog nuo jų skaičiaus scena nepagerės. Jei ji neveikia, ne daugiau dublių reikia, o keisti kažką iš esmės. Šitą pamoką išsinešu ateičiai, kad ir kaip toliau filmuosiu.
– Filmas labai taktiliškas, šį įspūdį kuria juostos efektas, stambūs planai, šviesa. Ar su L.Bareiša turėjot vizualinius atspirties taškus, į kuriuos gręžėtės?
– Kalbant apie kūniškumą ir intymumą, žiūrėjom daug Nan Goldin nuotraukų. Iš jos nuotraukų supranti, kad fotografė turi artimą santykį su personažais – kitaip ji jų nenufotografuotų. Kreipėm dėmesį, kokius jos fotografijose matom kūnus, miegamuosius, sujauktus patalus, natūralią priekinę šviesą, kurios filme taip pat norėjom kiek įmanoma daugiau turėti.
Dirbant su Laurynu daug galvojam, kas tas vizualines nuorodas sieja, ir per tai išsigryninam, kaip filmas turėtų atrodyti. Ir jei filmuojant pamatom kadrą, kuris iškrenta iš filmo, mes tai jau suprantam. Esam susisinchronizavę – jaučiam, kad darom tą patį filmą.
Nenulaužtos ateities formulės
– Filme Dovydas sako, kad nėra vieno būdo, kaip būti santykiuose. Ir vis dėlto, suprantant, kad nėra vieno būdo kurti romantinį ryšį, dėlioti savo gyvenimą ar kurti, dažnai vis tiek jaučiam spaudimą grįžti prie kažkokios formulės ir save pagal ją matuoti. Kiek tai veikia tave kaip kūrėją ir žmogų?
– Mane, kaip ir mano personažus, tai kartais taip pat išgąsdina, kartais irgi įkrentu į normalumo siekio iliuziją. Stabtelti, susimąstyti, pradėti lygintis su kitais yra turbūt neišvengiama, bet man svarbu, kad tai manęs nesulaikytų gyventi taip, kaip noriu. Manau, kad tai yra viena didesnių stiprybių, ypač kuriančiam žmogui. Nenoriu, kad nuskambėtų dramatiškai, bet tam reikia drąsos.
– Kiek, tavo manymu, kinas šiandien prisideda prie normalumo formulių kūrimo?
– Labai daug. Ar žmonės bučiuotųsi užsimerkę, jei ne filmai? Kaip žmonės mylėtųsi? Ar save laikytume normalesniais, jei nebūtume matę „normalių gyvenimų“ kine?.. Bet čia yra ir kino stiprybė. Mes galime pasakoti kuo daugiau, kuo įvairesnių istorijų ir matyti kuo įvairesnių personažų. Kuo skirtingesni žmonės kurs filmus, tuo skirtingesnes istorijas mes matysime kino ekranuose. Man tai buvo labai akivaizdu Sandanso kino festivalyje.
– Jei sakai, kad nepasidavimas formulei yra drąsos reikalaujantis veiksmas, ar tokie įvertinimai kaip Sandanso kino festivalio prizas už geriausią režisūrą suteikia daugiau užtikrintumo?
– Apdovanojimu labai džiaugiuosi, jis svarbus, įvertinantis mane ir mano amatą. Bet ateities formulių jis nenulaužia. Kai kursiu naują filmą, lygiai taip pat abejosiu, ar man pavyks ir ar bus įdomu. Kiek daug yra režisierių, kurie padarė du, tris, keturis gerus filmus ir tada turėjo nesėkmę. Ar jie filmų nemoka daryti? Moka. Bet tam, kad filmas būtų sėkmingas, turi suveikti daug sunkiai apskaičiuojamų dalykų – techninių, kūrybinių, magiškų. Man atrodo, kinas tuo ir įdomus, kad niekada nežinai, ar tau vėl pavyks.