Laikais, kai „Titanikas“ sumušė visus lankomumo rekordus, ne vienas kritikas aiškino, jog tai visiems įtinkantis filmas. Jaunimas jame gauna laivo katastrofą, sentimentalesni žiūrovai meilės istoriją, veiksmo gerbėjai bandymą išgyventi, o arthouse žiūrovai – kokybišką vaidybą bei kameros darbą.
Vadovaujantis panašia logika, „Zootropolio“ sėkmė nebeatrodo tokia paslaptinga – jis juokingas ir spalvingas, paprastas, tačiau gilus, lengvas, bet tuo pačiu metu prasmingas.
Vaikams – gyvūnėlių visuomenė
Paprastas atsakymas į žiūrimumo klausimą yra vaikai. Jie pasaulyje yra tokia didelė perkamoji galia, jog net mažai kam be pradinukų įdomūs „Pakalikai“ šiuo metu yra vienuoliktas daugiausiai uždirbęs filmas pasaulyje.
„Zootropolio“ istorija neabejotinai turi daug vaikiško žavesio. Nepaprastai spalvingas filmo pasaulis yra pilnas unikalių, komiškų personažų. Taikiai sugyvenanti gyvūnų visuomenė kūrėjų parodoma per aibę skirtingų detalių. Traukinio durys čia, pavyzdžiui, būna ir meškos, ir pelės dydžio, lygiai taip pat ir su ledų porcijomis, mašinomis bei kiekviena mažyte miesto detale. Patiems gyvūnams dydžių perskyros nėmaž netrukdo – meškėnai ramiai skaito laikraščius prie vilkų, avis dirba su liūtu, o pagrindinė veikėja triušė Judy (Ginnifer Goodwin) susidraugauja su lapinu Nicku (Jason Bateman).
„Grobuonių“ ir „grobio“ priešprieša
Traukinio durys čia, pavyzdžiui, būna ir meškos, ir pelės dydžio, lygiai taip pat ir su ledų porcijomis, mašinomis bei kiekviena mažyte miesto detale.
Kartu triušė ir lapinas leidžiasi ieškoti gyvūnų, kurie vis dažniau be jokio paaiškinimo pradingsta. Bet Judy ir Nicko nuotykiai nėra tokie paprasti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ieškodami dingusių jie įsivelia į krūvą komiškų nutikimų, kartu beveik nepastebimai įtraukdami žiūrovą į visai nevaikišką diskriminacijos šiuolaikinėje visuomenėje alegoriją. Nuo pat pradžių akivaizdu, jog ne viskas Zootropolio mieste tobula – Judy vien dėl savo išskirtinio kūno dydžio gauna pačius prasčiausius darbus. Be to, niekas netiki, kad triušė gali būti policininke.
Ne gana to, taikiai ir gražiai sugyvenantiems „grobuonims“ ir „grobiui“ užtenka poros skambių lozungų ir vėl atgimsta buvusi priešprieša. Angliškas pavadinimas „Zootopia“ atrodo tinkamesnis – tai filmas apie beveik utopinį miestą ir tai, kaip greitai jis virsta į karo lauką. Tereikia lengvo stumtelėjimo ir skirtingi gyvūnai nebevažinėja susėdę šalia, draugais buvę kolegos vienas kitą įtariai nužiūrinėja ir nebesisveikina, o gatvėse šaukiami įžeidimai, kuriuos nesunku išsiversti į žmonių kalbą. Pavyzdžiui, sykį avis gepardui rėkia: „Grįžk atgal į mišką, grobuonie!“. Į tai vargšas gepardas gali tik atsidusti: „Aš iš savanos“. Netrukus piliečiai ima reikalauti, kad grobuonis atskirtų nuo kitų, taikesnių gyvūnų.
Tokie subtiliai kritiški socialiniai kontekstai šiuolaikinėje animacijoje nėra įprasti. Tiesa, dažnas filmas vaikams turi bent keletą pokštų, kuriuos iššifruos tik jų tėvai, bet šįsyk visa istorija pastatyta ant „nevaikiškų“ idėjų. Toks pasirinkimas yra gerokai rečiau matomas, bet neabejotinai sėkmingas: socialinės problemos čia pateikiamos būdu, kuris gali būti suvoktas vaikų, tačiau dar labiau sužadins suaugusiųjų vaizduotę.
Svarbus net akademinei bendruomenei
Tai filmas apie beveik utopinį miestą ir tai, kaip greitai jis virsta į karo lauką.
Nieko keisto, jog iš pirmo žvilgsnio tik vaikams skirtą filmą imasi nagrinėti net akademinė bendruomenė. Scottas Lucas, Birminghamo universiteto tarptautinės politikos profesorius, aiškina, jog „Zootropolio“ centre yra ne viena Donaldo Trumpo ar kito konkretaus politiko žinutė, bet Vakarų visuomenėje tvyrančios nuotaikos paveikslas. Išsprendusi nusikaltimą Judy lepteli, kad, matyt, smurtas įrašytas grobuonies prigimtyje. Kaip ir į antraštes papuolantys politikai, Judy pasirenka sukurti stereotipą, visai nebeatspindintį tikrųjų faktų. Panašią retoriką Vakarų žmogus sutinka vis dažniau ir dažniau.
Iš tiesų, „Zootropolis“ žavus tuo, jog užuot susikūręs vieną charizmatišką blogietį, didelę filmo dalį jis leidžia nesantaikai rastis iš elementraus kvailumo. Žvėrelių visuomonėje visai mažai tyro blogio vedamų veikėjų, bet pilna baimės ir tos baimės sukurtos neapykantos. Net ir geriausi veikėjai gali klysti bei padarytą žygdarbį savo žodžiais paversti gerokai didesnės nelaimės pradžia, mat net kilniausias poelgis gali pasitarnauti rasistiniam, seksistiniam stereotipui.
„Zootropolis“ žavus tuo, jog užuot susikūręs vieną charizmatišką blogietį, didelę filmo dalį jis leidžia nesantaikai rastis iš elementraus kvailumo.
„Zootropolis“ S.Lucaso analizėje yra šiuolaikinės JAV metafora. Šalies, kurioje jau legalizuota tos pačios lyties asmenų santuoka, kur juodaodis ar moteris prezidento poste nebėra mokslinė fantastika, kur nuolat švenčiama rasinė bei kultūrinė įvairovė. Bet tuo pačiu šalies, kurioje jau įprasta tapo girdėti apie policijos nušautus beginklius juododžius ar iš politikų lūpų klausytis kalbų apie Islamą kaip „smurto religiją“. Šią prarają nepaprastai sunku pavaizduoti, ypač todėl, jog apskritai sunkoka suvokti, kaip šios dalys kartu sugyvena. Dažnai tiltą iš pirmojo į antrąjį sukuria ne kas kita kaip vieno įvykio sukuriama baimė – visiškai pakeisti visuomenei gali užtekti ir poros sakinių. Ir būtent tai sugeba užfiksuoti animacinis filmas vaikams.
Be abejo, „Zootropolis“ nėra pirmas filmas vaikams, pasakojantis apie socialines problemas. „WALL-E“ dar prieš aštuonerius metus ėmė kalbėti jaunajai publikai apie Žemės taršos, priklausomybės nuo technologijų ir nesirūpinimo kitu pavojus. Bet šįsyk animacinė istorija ne vien pamoko, bet ir užduoda klausimus. „Zootropolyje“ nėra jokių lengvų atsakymų ir jokių aiškių pamokų, tai greičiau būdas prieiti didžiulius, reikalingus pokalbius visiems suvokiamu keliu.
Tad „Zootropolio“ sėkmės klausimas atsakomas ne taip jau sudėtingai. Tai humoro ir nuotykių pilnas filmas, neabejotinai pralinksminsiantis kiekvieną žiūrovą, bet tuo pačiu tai protingas, reikalingas filmas, kurį privalu pamatyti ir vaikams, ir jų tėvams. O kaip dažnai mes galime kalbėti apie filmus, kurie tuo pačiu metu yra juokingi, protingi ir reikalingi?
