Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 11 21

★★★★☆ / Arno Balčiūno „Blausos“ ir kelio filmų fenomenas

Sunku patikėti, jog šių metų Europos šalių kino forumo „Scanorama“ trumpametražių filmų programoje pasirodantis Arno Balčiūno filmas „Blausos“ yra režisieriaus debiutas festivalyje. Filmas pasakoja apie „Bolt“ vairuotoją Leoną (akt. Arvydas Dapšys) ir neįprastą jo pakeleivę Liviją (akt. Ieva Kaniušaitė), vieną naktį įlipusią į Leono automobilį ir nusprendusią kelionės metu kai kam atkeršyti.
Kadras iš filmo „Blausos“
Kadras iš filmo „Blausos“ / „Scanoramos“ nuotr.

Savyje talpinantis ne tik intriguojančią veikėjų kelionę, bet ir romantiškai ūkanotus nakties kadrus, A.Balčiūno darbas žavi savo lyriškumu. Ir visgi, nenuostabu, jog LMTA dėstytojų pasufleruota „Vienatvė dviese“ užduotis privedė jaunųjų kino studentų komandą būtent prie kelio filmo etalono.

Kelio filmas – tai tradiciškai su Holivudo kultūra siejamas terminas.

Kelio filmas – tai tradiciškai su Holivudo kultūra siejamas terminas. Šis žanras yra sunkiai apibrėžiamas, nes kino istorijos raidoje, skirtinguose kontekstuose ir identiteto politikai pamažu atveriant naujas galimybes, keitėsi ir jo bruožai. Dažniausiai juo apibūdinamos kino istorijos, vystomos kelionės automobiliu metu. Žanro susiformavimo pradžia Jungtinėse Amerikos Valstijose kritikai laiko septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius ir kaip svarbų nurodo Denis Hoperio filmą „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“, 1969), o vėliau tokius filmus kaip Ridley Scotto „Telma ir Luiza“ („Thelma & Louise“, 1991) ar Guso Van Santo „Manasis Aidahas“ („My Own Private Idaho“, 1991).

Europos kelio filmai yra fundamentaliai susiję su erdvės trūkumu.

Aptariant Lietuvoje sukurtą kelio filmą svarbu nepamiršti ir europietiškos autorinio kino žanro raidos ir tokių režisierių kaip Wimas Wendersas, Agnès Varda ar Teodoras Angelopulas, nes jie taip pat svarbūs šio žanro evoliucijai, o jų filmai pasižymi kiek kitokiais bruožais. „Blausos“, kaip tipinis europietiškas kelio filmas, dvelkia ne pozityviu išsilaisvinimu, o sentimentaliu egzistencializmu. Garsi Europos kino kritikė Wendy Everett, nagrinėdama Europoje ir Holivude sukurtus kelio filmus, jų skirtumus yra palyginusi su fiziniais Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kelių ypatumais: kelias nuo vieno iki kito JAV kranto yra ilgas ir einantis per dykvietes, o štai Europos kelio filmai yra fundamentaliai susiję su erdvės trūkumu, kertamomis valstybių sienomis ir, visai kaip „Blausos“, atskleidžia žmogaus vienatvės lyrizmą.

A.Balčiūno režisūros antrojo kurso darbe taip pat galima įžvelgti ne vieną įprastą holivudinio kelio filmo elementą. Pavyzdžiui, klasikinis Holivudo kelio filmas dažniausiai vaizduoja nusikaltėlių porą arba nusikaltėlį ir vairuotoją bei vysto veiksmą kaip atsaką į šeimos iširimą, išryškėjantį ir A.Balčiūno filmo eigoje. Anot kino kritiko Michaelo Atkinsono, Holivude šis žanras taip pat visada kupinas fatalizmo ir anarchijos, laukiančių vos už kelių žingsnių. Šiuo atveju, „Blausos“ neabejotinai atitinka klasikinio kelio filmo šabloną, mat protagonisto keleivė atsisako elgtis pagal priimtinas normas: savavališkai įsėda į automobilį, siūlo ją vežti nesinaudojant „Bolt“ programėle, o kelionės eigoje pakeičia maršrutą ir paprašo kai kur sustoti, norėdama imtis nelegalių veiksmų. Stebėdamas „Blausų“ keleivę, kurios motyvacija nėra aiškiai nusakoma, žiūrovas visgi gali tapatintis su romantizuotu jos susvetimėjimu.

Miesto aplinka, kitaip nei daugumoje kelio filmų, yra tik nusakoma, kol veikėjai neišlipa iš automobilio.

Nepaisant šių panašumų, „Blausoms“ nebūdingi tam tikri tradiciniai kelio filmų raiškos elementai kaip, pavyzdžiui, veikėją sekanti kamera. Tradicinis mis en abyme (galinio vaizdo veidrodyje atsirandantis vaizdas vaizde) kiek dezorientuoja, regis kirsdamas 180 laipsnių ašį. Įdomu tai, jog šiame trumpametražyje automobilio salonas tampa hermetiška erdve, izoliuojančia veikėjus nuo ūkanoto pasaulio. Miesto aplinka, kitaip nei daugumoje kelio filmų, yra tik nusakoma, kol veikėjai neišlipa iš automobilio. Tarsi nesilaikoma pagrindinės kino taisyklės rodyti vaizdais ir nesiremti dialogu. Kita vertus, išlaikyti žiūrovo dėmesį veikėjų pokalbiu yra labai sunku, o A.Balčiūno filmas tai daro pakankamai sėkmingai. Tik galima teigti, jog režisierius, visai kaip jo filmo personažė, kiek maištauja.

Galbūt galima „Blausas“ lyginti su Igno Miškinio „Artimomis šviesomis“.

Kelio archetipas kine yra ne tik įvairialypis, bet ir gana dažnas, tad natūralu, jog išpopuliarėjęs Holivude ir Europoje, kelio filmų žanras atkeliavo ir į Lietuvą. Tiesa, koks jis lietuviškame kontekste, sunku nusakyti, mat šio tipo filmų dar yra pakankamai mažai. Galbūt galima „Blausas“ lyginti su Igno Miškinio „Artimomis šviesomis“ (2009). Pastarasis aiškiai antrina įprastinio kelio filmo tematinę liniją, pasakodamas istoriją apie dviejų vyrų laisvės ieškojimą ir bandymus išsakyti savo jausmus. Nors šių filmų pirmieji kadrai yra beveik identiški, I. Miškinio darbas pasižymi holivudiniu išsivadavimo siekiu ir nėra toks melancholiškas kaip A.Balčiūno trumpametražis. O štai prieš keturis metus pasirodžiusi Marijos Kavtaradzės drama „Išgyventi vasarą“ (2018) savo problematika visiškai netelpa į standartinio kelio filmo rėmus, tačiau į „Blausas“ yra panaši kelio žanrui savitu depolitizuotu tradicinių vertybių ir maištingų troškimų sugretinimu: abiejų filmų vairuotojai, besistengiantys atlikti savo darbą ir laikytis taisyklių, neišvengiamai yra paveikiami savo neįprastų keleivių.

Išties, W. Everret palyginimas labai taiklus ir siekiant suvokti, kaip šis žanras susijęs su Lietuvos socialine ir kino kultūros raida. Juk kelio filmų Lietuva turi nedaug ir todėl, kad ir patys Lietuvos keliai nutiesti pakankamai neseniai. Galima prisiminti komišką aštunto dešimtmečio Vidmanto Puplauskio dokumentinį filmą „Kelias” (1976) apie dabartinės autostrados statybas. Filmą įrėmina frazė: „Kelininkai sako, kad juos prisimena tik tada, kai blogu keliu važiuoja“. Nesinorėtų, jog ir Lietuvos kino „kelininkus“ ateityje prisimintume be tam tikros pagarbos. Nors A.Balčiūno filmas ir nėra revoliucinis, jis gali būti suprastas kaip revoliucinio kelio filmų žanro lietuviškame kine raidos dalis ir žymi naujas lietuvių kino trajektorijas.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų