Lošimai, dievai ir LSD / Gambling, Gods and LSD
Kas yra laimė? Tai toks platus klausimas, jog bet kuris režisierius, bandydamas juo ką nors pasakyti, rizikuoja nepasakyti nieko. Bet tik ne kanadiečių-šveicarų režisierius Peteris Mettleris, kurio kūrybos retrospektyva festivalis ir parodys. Šis trijų valandų filmas – sapniška kelionė po Kanadą, Šveicariją ir Indiją. Jos metu režisierius fiksuoja laimės paieškas ir apraiškas (nuo lošimų ir sekso iki religijos ir narkotikų) bei, kaip pažymi ne vienas apie Mettlerio kūrybą rašęs kritikas, bando nufilmuoti tai, kas nenufilmuojama. Laimės pojūtį, prisiminimus, ribą tarp sapno ir realybės, kažką iš esmės transcendentiško. Iš pradžių gali pasirodyti, kad filmas tėra nesusijusių fragmentų rinkinys, tačiau panirus į keistą jo tėkmę, vaizdai ima vienas kitą papildyti ir komentuoti. Neabejoju, po filmo išeisite visai kitokios būsenos, nei atėjote. Kino teatre taip nutinka vis rečiau.
Kam patiks: Tikintiems, kad yra šis tas daugiau nei vien tik žemiška materija. Mėgstantiems keliauti po svetimas šalis ir be jokio tikslo stebėti žmones. Sapnuojantiems ryškius sapnus.
Nostalgija šviesai / Nostalgia for the Light
Čilės režisieriaus Patricio Guzmáno filmų žiūrėjimas primena svogūno lupimą. Tu visada žinai, kad tai, apie ką pasakojama pradžioje, tebus tik pirmasis sluoksnis. Jį atidengus, atsivers naujos temos ir nauji jų sąlyčio taškai. „Nostalgija šviesai“ – ne išimtis. Čia iškalbingai susilieja dvi istorijos. Apie astronomus, kurie Atakamos dykumoje, sausiausioje Žemės vietoje, stebi dangų ir bando įminti žmonijos atsiradimo mįsles, bei apie moteris, kurios observatorijos papėdėje, bekraštėse dykumos platybėse, ieško mylimų žmonių, diktatoriaus Pinocheto valdymo laikais nužudytų netoliese veikusiame kalėjime, palaikų. Kas bendro tarp šių žmonių? Ką apie mus gali papasakoti kosminė praeitis? Ir ką – žemiška, istorinė? Tai svarbus ir jaudinantis pasakojimas apie praeitį, atmintį ir tiesą. Sukurtas režisieriaus, kuris, skirtingai nei dauguma dabarties dokumentininkų, dar nepamiršo, kas yra montažas, kūrinio struktūra ir minties gylis. 2010 m. „Nostalgija šviesai“ laimėjo geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą.
Kam patiks: Mėgstantiems žiūrėti į žvaigždes, užduodantiems (sau ir kitiems) didelius klausimus, besidomintiems istorija, mėgstantiems rimtą ir festivalių įvertintą kiną.
Anny
Anny – 46 metai. Dienomis ji dirba kasininke miesto viešajame tualete, o naktimis verčiasi prostitucija gatvėse. Atrodytų, nuo moters veido nedingsta šypsena, bet iš tikrųjų ši slepia liūdesį, skausmą ir nuovargį: Anny dukra kovoja su psichikos liga, anūkas nepagydomai serga, o dėl nuolatinio rūkymo šlubuoja ir jos pačios sveikata. Vienintelės laimės akimirkos Anny aplanko ant scenos, vaidinimuose, kuriuos rengia sekso darbuotojus vienijanti nevyriausybinė organizacija... Režisierė heroję filmuoja 16 metų. Kas per juos pasikeičia?
Žiūrėti Třeštíkovos filmus nėra lengva.
Lietuvių žiūrovams čekų dokumentininkė Helena Třeštíková jau pažįstama. Festivalis rodė ne vieną jos filmą, buvo surengęs retrospektyvą. Režisierės kino esmė – ilgalaikis stebėjimas. Savo herojus ji filmuoja kelis dešimtmečius, kartais – nuo paauglystės iki pat brandos, taip bandydama užčiuopti patį laiką ir tai, kaip jis keičia ne tik žmonių kūnus, bet ir dvasią. Nors herojais autorė dėsningai renkasi paribio žmones – narkomanus, kalinius, prostitutes – tačiau filmuose pasiekia universalią plotmę. Žiūrėti Třeštíkovos filmus nėra lengva. Jie pilni liūdesio, kartėlio, neišsipildžiusių vilčių apie geresnį rytojų, o kartu ir klausimų apie etinį dokumentikos aspektą – kur yra riba, kurios filmuojant kitą žmogų nevalia peržengti? Nors „Anny“ ir nepakyla iki geriausių Třeštíkovos darbų lygio, tačiau dėl to jis nėra mažiau jaudinantis, o daliai žiūrovų galbūt apskritai taps pirmąja pažintimi su išskirtine kūrėja.
Kam patiks: Pavargusiems nuo peizažų ir daiktų šiuolaikiniame dokumentiniame kine ir pasiilgusiems istorijų apie žmones. Tiems, kurie nori susipažinti su viena ryškiausių dokumentinio kino žvaigždžių, bei tiems, kurių kino atmintyje Helenos Třeštíkovos kinas iki šiol užima svarbią vietą.
Kruvina nosis, vėjas kišenėse / Bloody Nose Empty Pockets
Berlyno kino festivalyje į šį filmą nuėjau nieko nesitikėdamas, reikėjo tiesiog prastumti laiką, o išėjau jausdamasis taip, lyg būčiau visą naktį sėdėjęs prieblandos gaubiamame bare, išmaukęs penkis bokalus ir susidraugavęs su etatiniais jo lankytojais, kurie dienos šviesą paskutinį kartą matė, atrodytų, prieš gerą dešimtmetį ir bare sėdi jau taip ilgai, jog susiliejo su sienų spalva ir priaugo prie kėdžių... Amerikiečių režisieriai broliai Billas ir Turneris Rossai filmuoja baro kažkur Las Vegaso užkampyje paskutines dienas. Daliai lankytojų ši vieta tapo antraisiais namais. Jie čia užsuka kasdien. Geria, kalbasi, šoka, mušasi, užmiega ant sofos, keliasi, eina į darbus, o tada grįžta ir vėl viskas kartojasi. Tai atskiras pasaulis, kuris greitai išnyks, bet mes dar turime laiko tapti jo liudininkais. Tai filmas apie besikeičiančią realybę ir nenorinčius su tuo susitaikyti. Apie žmonių ryšius ir draugystę. Net jeigu iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad tuos žmones sieja tik alkoholis.
Kam patiks: Charleso Bukowskio kūrybos gerbėjams. Mėgusiems lankytis Užupio „Šnekutyje“ ir gailintiems, kad jį uždarė. Tiems, kurie bare užkalbina nepažįstamus žmones. Ar tiems, kurie mėgsta būti užkalbinti.
Šviesos paveikslas / Picture of Light
Dar vienas Peterio Mettlerio retrospektyvos filmas, gimęs, atrodytų, grynai iš intuicijos ir kviečiantis ne suprasti, o patirti. Kažkas tarp dokumentikos pradininko Roberto J.Flaherty „Nanuko iš Šiaurės“ ir Wernerio Herzogo „Susitikimų pasaulio pakrašty“. Mettleris su kūrybine grupe vyksta į Kanados arktį, kad ten užfiksuotų šiaurės pašvaistę. Tikslas – proziškas. Procesas – pilnas poezijos. Kelionė į įšalo žemę virsta šiuo tuo daugiau nei BBC stiliaus dokumentika. Apmąstymu apie kūrybos (vaizdų) ir tikrovės ryšį, gamtą ir technologijas, Žemės paslaptis ir jas patirti bandančius žmones. Filmui garso takelį sukūrė Jimas O‘Rourke iš „Sonic Youth“.
Kam patiks: Mėgstantiems filmus apie tolimus kraštus. Vertinantiems juslinį kiną, kuris kreipiasi ne į intelektą, o jausmus ir emocijas. Pasiilgusiems žiemos. Wernerio Herzogo gerbėjams.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
