„Už kūrybą, klojusią pamatus lietuvių poetiniam kinui, nepakartojama kalba visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes“ pagerbtas Nacionalinės premijos laureatas sakė, kad kinu, po to, kai išėjo į pensiją ir nustojo dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ne itin domisi.
„Kai aš išėjau į pensiją, taip ir nutrūko mano ryšys su kinu. Aš tik labai retkarčiais pamatau, ką daro mano buvę studentai, kokie tie scenarijai. Anksčiau jie kartais atnešdavo pasikonsultuoti kokį kūrinį, ir tai buvo siaubingai neprofesionalu. Po to jie nebenorėdavo su manimi kontaktuoti, nes žinojo, kad mano reikalavimai yra aukšti, o juk dirbti reikia, gyventi reikia, šeimas išlaikyti, patiems pragyventi reikia – dabartinė pragyvenimo problema kartais svarbesnė už filmo kokybę“, – BNS sakė A.Žebriūnas.
Kita vertus, režisierius sakė suprantantis dabartinius kūrėjus – esą tuo metu, kai jis režisavo, problemų dėl finansų nekildavo ir galima buvo susikaupus kurti patį filmą.
„Aš visai suprantu ir negaliu moralizuoti. Bepigu, kai mums pinigai nerūpėjo, tik ką daryti ir kaip daryti. Čia buvo didžiausia problema. O dabar ir pinigų nėra, ir scenarijų nėra – dar blogiau“, – teigė A.Žebriūnas.
Jis pasakojo, kad gerų scenarijų trūkumas nulėmė ir jo profesinį kelią, nes 1955 metais baigęs tuometinį LTSR dailės institutą ir paskirtas kino dailininku, vis neduodavo ramybės režisieriams, klausdamas, kodėl jie stato filmus pagal prastus scenarijus, pats siūlė idėjas. Tuo metu taip pat buvo jaučiamas režisierių trūkumas.
Pasak režisieriaus, jo sprendimą rinktis skirtingų žanrų filmus taip pat nulėmė gerų scenarijų trūkumas.
„Tai lėmė literatūra, scenarijai. Lietuvoje iki šiol yra scenaristų badas, ir tuomet pasirinkimas buvo toks, kad randi kokią įdomią literatūrą – novelę ar romaną, ir ji nulemia tavo tolimesnį gyvenimą, likimą, ką tu darysi, ar kūrinį vaikams, ar suaugusiems, ar miuziklą“, – pasakojo kūrėjas.
Režisierius apgailestavo, kad pernai buvo sugriautas Lietuvos kino studijos pastatas. Jis pasakojo, kad prie studijos įsteigimo prisidėjęs režisierius Vytautas Žalakevičius ir jis pats.
A.Žebriūno teigimu, vaikai jo kinematografe atsirado kaip priemonė nepasiduoti sovietinei agitacijai ir tuometiniams reikalavimams, nors patys filmai su vaikais yra daugiau skirti suaugusiems.
„Tai buvo sunkus laikotarpis, kai man teko užsiimti kūryba, taigi reikėjo ieškoti švaros, nepasiduoti vulgariai agitacijai, sugalvoti savo vertybių skalę, nepasiduoti standartiniams reikalavimams. Tai ir buvo išeitis – darbas su vaikais“, – teigė režisierius.
Profesionaliausiu savo kūriniu jis įvardino 1982 metais sukurtą keturių serijų televizijos filmą „Turtuolis, vargšas“, o artimiausiais širdžiai – 1969-ųjų „Gražuolę“ ir 1978-ųjų „Riešutų duoną“.
„Tie du yra su mano dūšelės virpėjimais“, – apibūdino A.Žebriūnas.
Režisierius apgailestavo, kad pernai buvo sugriautas Lietuvos kino studijos pastatas. Jis pasakojo, kad prie studijos įsteigimo prisidėjęs režisierius Vytautas Žalakevičius ir jis pats. Anot A.Žebriūno, po tokio veiksmo Lietuvoje prasideda naujas kino etapas.
„Aš pasijutau kaip archeologinė iškasena, kad man staiga tiek daug metų. Šis paradoksas yra kaip ir lietuviško kino meno – jis griuvo ir nuo nulio prasidėjo“, – tvirtino Nacionalinės premijos laureatas.
A.Žebriūnas sakė, kad sužinojęs apie Nacionalinė kultūros ir meno premiją pajuto gyvenimą kinui paskyręs ne veltui.
„Tai galbūt yra giluminiai sujudinimai. Kai nesi jaunuolis, tokie apdovanojimai sujudina giluminius jausmus. Aš pasijuntu ne veltui pragyvenęs, o tokios mintys ateina į gyvenimo vakarą“, – kalbėjo režisierius.
