Žiūrovai, gausiai susirinkę į peržiūrą, palydėjo filmą šiltais plojimais ir uždavė daug klausimų autoriui, pasidalindami komplimentais ir pastebėjimais. Kaip sakė A.Matelis: „Būtent šiuo metų laiku, vėlyvą rudenį prieš 35 metus, su Rimvydu Leipumi pradėjome kurti šį filmą, klaidžiodami po tuomet visai nesvetingą ir net pavojingą Užupį.
Dabar buvo labai įdomu sugrįžti į tą pasaulį, kuris nelabai ir pasikeitė.“ A.Matelis papasakojo apie lietuviško dokumentinio kino tradicijas, vizualinės stiprybės pagrindus, asmenines patirtis, atsakė į žiūrovų klausimus ir juokavo, kad filmas yra daug trumpesnis nei diskusija po jo.
Šis pirmasis A.Matelio filmas išsiskyrė ne tik nacionaliniame kontekste. Kino kritikai jį yra įvardiję kaip naujos kartos kino manifestą, filmas laimėjo pagrindinį prizą tuo metu svarbiausiame pasaulyje trumpametražių filmų festivalyje Oberhauzene. Susidomėjimas juo neslūgo – filmas apkeliavo daugiau nei šimtą kino festivalių nuo Lokarno iki daugybės mažesnių.
Remiantis šiuo filmu, buvo rašomi menotyros moksliniai darbai, jis dalyvavo dailės parodose. 2004 m. Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“ filmas pateko į šešių rytų ir centrinės Europos filmų sąrašą „East Express“, skirtą tiems, kurie po Berlyno sienos griūties padarė didžiausią įtaką kino kalbai rytų ir centrinėje Europoje. Taip filmas vėl pradėjo savo kelionę po žymiausius pasaulio kino festivalius.
Upsalos trumpametražių filmų festivalis yra vienas svarbiausių trumpametražio kino festivalių pasaulyje, kurio laureatai automatiškai kvalifikuojami „Oskarams“, BAFTA ir Europos kino akademijos apdovanojimams. A.Matelio dalyvavimą filmo pristatyme rėmė Lietuvos kino centras, o festivalio fokusas į Lietuvą atsirado dėka „Lithuanian Shorts“ agentūros ir jos vadovės Rimantės Daugėlaitės, kuri organizavo tris lietuviškų filmų programas ir paralelinius renginius.
