Ispanijos kino apdovanojimai „Goya“ yra pagrindiniai Ispanijos nacionaliniai kino apdovanojimai, kurie pasaulyje yra laikomi Amerikos kino akademijos apdovanojimų atitikmeniu, nes juose dalyvauja ne tik nacionaliniai, Ispanijoje sukurti filmai, bet ir filmai, atrinkti beveik iš dvidešimties ispaniškai-portugališkai kalbančių Pietų Amerikos šalių.
Filmo scenarijaus bendraautorius ir koprodiuseris A.Matelis sako, kad žinia apie nominaciją ypatingai maloni jų komandai dar ir dėl to, kad ispanų kilmės filmo režisierė Laura Garcia Andreu su filmu „Domingo, Domingo“ debiutuoja.
„Įdomu tai, kad apdovanojimus 1987 m. įsteigė Ispanijos kino ir meno akademija. Dauguma jos narių – ispanakalbiai iš Madrido arba baskai iš Barcelonos ir San Sebastiano. Tuo tarpu filme kalbama katalonų kalba, kurią 90 proc. akademijos narių sunkiai supranta. Bet, matyt, geram filmui tai nesukliudė pelnyti žiuri simpatijas. „Domingo, Domingo“ buvo atrinktas iš šimto kitų į nominaciją pretendavusių filmų“, – pasakoja A.Matelis.
Filmą „Domingo Domingo“, anot jo kūrėjų, galima laikyti dokumentine komedija su detektyvo atspalviu. Jis pasakoja apie šiuolaikinį Don Kichotą, charizmatišką ūkininką vardu Domingo, gyvenantį mažame, varganame kaime vidury idiliškos apelsinmedžių jūros, Ispanijos Viduržemio pakrantėje. Slaptame medyje augindamas naują apelsinų veislę, jis tikisi vieną dieną pergudrauti ir nugalėti stambias tarptautines maisto produktų kompanijas.
Anot filmo prodiuserio A.Matelio, filmas atskleidžia visiems atpažįstamą herojaus archetipą: Robiną Hudą ar mūsų Tadą Blindą, kovotoją su neteisybe – filmo atveju – su monopolijomis. Nes kiekvienos šalies tautosakoje yra toks idealistas kovotojas su vėjo malūnais. Toks yra ir Domingo – sodinukų vagilius iš apelsinų augintojų monopolijų. Jis žiūrovams atliepia archetipiškai pasąmonėje sėdintį saldaus keršto skonį amžinai turtingiems.
Pasak filmo režisierės, be to, kad filmas prajuokina, jis priverčia susimąstyti apie tai, iš kur gauname maistą, kurį vartojame ir kur link juda viena didžiausių pasaulio pramonių.
„Susidomėjau galimybe apie maisto rinką užgrobusias tarptautines bendroves prabilti iš ūkininkų perspektyvos. Juk jie augina mūsų vartojamus vaisius, daržoves ir grūdus. Stambiųjų kompanijų „monstras“ istorijoje visada dominuoja, ūkininkai įtaria jį esant, tačiau nemato, nes jis suka verslą slaptA.Manau, filmo tema aktuali kiekvienam – visi einame į parduotuvę, perkame apelsinus ar kitus produktus, tačiau tikrai nežinome, kad už viso to slypi patentų sistema. Aš pati apie tai nežinojau prieš pradėdama filmuoti „Domingo Domingo“, – pasakoja L.Garcia Andreu.
Nuo pat pradžių į filmo kūrimo procesą įsitraukęs filmo prodiuseris sako, kad jam filmo tema pasirodė įdomi ir iš asmeninės perspektyvos. „Kažkada Ispanijoje buvau priblokštas, išvydęs pilnas gatves ištiškusių apelsinų, kurie persirpę krito nuo medžių. Apelsinai augo visur, kaip pas mus mieste auga beržai, klevai, tuopos... Ispanų kolegoms tada sakiau, kad man tai gana brutalus vaizdas. Nes mūsų kartai – apelsinas yra ne šiaip vaisius. Tai mūsų Kalėdų ir Naujų metų vaisius. Sovietiniais laikais, beveik kasmet, prieš Naujus metus, į parduotuves „išmesdavo“ apelsinų ir susidarydavo milžiniška pusdienio eilė.
Močiutės, vaikai, tėvai pasikeisdami laukdavo, kol gaus teisę įsigyti porą kilogramų apelsinų! Paskui juos valgydavome po skiltelę, duodavome garbingiausiems svečiams. Eilėse vykdavo nuožmios kovos... O dabar, čia – Valensijoje – tūkstančiai apelsinų po kojomis ir niekas nekreipia dėmesio, nesipiktina, net jų nerenka. Todėl sulaukęs pasiūlymo prodiusuoti filmą, kurio veiksmas rutuliojasi apie ikoniškąjį vaisių – apelsiną, žinoma, negalėjau atsisakyti“, – juokiasi A.Matelis.
Į filmo „Domingo, Domingo“ kūrimo procesą įsitraukė ir daugiau lietuvių kino kūrėjų: Jonas Zagorskas, Algimantė Matelienė, Gintaras Sodeika, Tomas Rugevičius-Rugys, Ramunė Rakauskaitė, Kristina Sereikaitė ir kiti.
„Domingo, Domingo“ – jau trečias bendras Lietuvos ir Ispanijos kompanijų „Studio Nominum“ ir „Suica Film“ sukurtas filmas. Ankstesnieji du „Nuostabieji lūzeriai:“ ir „Omarų sriuba“ sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo, pelnė gausybę apdovanojimų ir dar vis platinami daugelyje pasaulio šalių.
