Apie 1972-ųjų metų Kauną pasakojanti, į patriotinius jausmus akivaizdžiai apeliuojanti „Emilija“ visut visutėlė ir sutelpa į patriotinį lozungą. Tai – vieno teiginio filmas, todėl sunku jam taikyti daugiareikšmio kūrinio kriterijus. Tačiau „Emilija“, atrodytų, į daugiareikšmiškumą ir nepretendavo – istorinė refleksija, susiaurinta iki tautos herojų ir išdavikų kovos, aiškiai brėžia priešybėmis, o ne pustoniais grįstą kelią, kuriuo filmas žengia iki pat didingo finalo.
Aiškiausiai skirtį tarp juoda ir balta galima matyti personažų plėtotėje. Emilija (akt. Ieva Andrejevaitė) yra Lietuvos personifikacija – kukli, graži, gal kiek naivi, tačiau ryžtinga ir nepasiduodanti, net kai kiti ją kojomis trypia. Truputį Žana d’Ark su vielų vainiku ant galvos, truputį nuo šokoladinių saldainių dėžutės besišypsanti Kanuto Rusecko „Pjovėja“ – vienaip ar kitaip, portretas teisingas.
Tačiau labiau už viską Emilija yra auka, ir auka ji, atrodo, pati nori būti – su kankinio rimtimi ji prisiima svetimą kaltę, kai aktorių trupėje ieškoma išdaviko, saugumui įdavusio režisierių. Emilija, žinoma, nieko neišdavė, tačiau koks kilnus, koks pakylėjantis yra šis gestas!..
Emilijai, liaudies priešo dukrai, gavusiai paskyrimą į valstybinį teatrą, kelią pastoja saugumietis Leonas (akt. Tauras Čižas), kurio emocijų amplitudė svyruoja nuo įsiūčio iki isterijos. Jo personažas – pabrėžtinai vienpusiškas ir karikatūriškas, net jo dvejonės, kurių priežastis paaiškėja tik po siužetinio posūkio filmo pabaigoje, atrodo dirbtinės, palyginus su gerųjų personažų moralinėmis dilemomis. Tokie pat juokingi yra ir cenzoriai bei ministerijos šulai, į kuriuos vos pažvelgus turi būti akivaizdu – šitie nieko nesupranta ir suprasti negali.
Visuomenės kompleksus signalizuojantis didvyrių ir išdavikų naratyvas „Emilijoje iš Laisvės alėjos“ šaukte šaukia apie patriotizmą, tačiau čia jis deklaratyvus, net agresyvus, nepaliekantis vietos dvejonėms.
Tai, kas netelpa į nei vieną kraštutinumą, pvz. teatralų veržimasis ne į meno aukštumas, o prie kaulų, atvežtų iš mėsos kombinato, filme yra tik tarp kitko – kaip proziškos realybės faktai, patriotiškai nusiteikusius personažus savotiškai nuleidžiantys ant žemės, tačiau nereflektuojami kaip praėjusio laiko realybės ženklai.
Visuomenės kompleksus signalizuojantis didvyrių ir išdavikų naratyvas „Emilijoje iš Laisvės alėjos“ šaukte šaukia apie patriotizmą, tačiau čia jis deklaratyvus, net agresyvus, nepaliekantis vietos dvejonėms – įkyriai kalant į patriotiškumo nervą, D.Ulvydas visų pirma siekia mus pravirkdyti. Nenuostabu, kad dažnai tai ir pavyksta – juk kalbama emociškai jautria tema ir su nebloga pompastikos doze. Tačiau visa tai tėra manipuliacija, ir dargi tiek pat išmoninga, kiek ir bet koks kitas fasadinio patriotiškumo gestas.
„Emilijoje“, kur veiksmas veja veiksmą, bet trūksta elementarios ritminės struktūros, ypatingas vaidmuo atitenka garso takeliui – tokiam intensyviam ir taip dažnai naudojamam, jog galėtų pritikti miuziklui.
„Emilijoje“, kur veiksmas veja veiksmą, bet trūksta elementarios ritminės struktūros, ypatingas vaidmuo atitenka garso takeliui – tokiam intensyviam ir taip dažnai naudojamam, jog galėtų pritikti miuziklui.
Skambant dramatiškai muzikai ir žvelgiant į atvirukišką, amžinai saulėje skęstantį 1972-ųjų Kauną (op. Rytis Kurkulis), D.Ulvydas su scenarijaus bedraautoriumi Jonu Baniu mums pasiūlo daugiau sujaudinti turinčių šablonų, kad ir meilės trikampį su fatališka moterimi (akt. Severija Janušauskaitė), o kad neatrodytų maža, įpina ir keletą sunkiau išnarstomų jungčių, pvz., sekso sceną montuoja su suplėšytos eilėraščių knygelės klijavimu arba iš seksualinio priekabiavimo pagimdo meilę (nežinau, kaip kitaip reiktų įvardinti repeticijos sceną, kurioje į tramdomuosius marškinius įvilktą aktorę tiesiogine to žodžio prasme grabalioja režisierius, neva norėdamas sukelti jai šleikštulį ir taip išlaužti geresnį monologą).
Ir vis dėlto, prastų ir seklių plačiajai auditorijai skirtų filmų netrūksta – kur kas įdomiau (ir svarbiau) ne tai, kokie poetiški ir patetiški yra „Emilijos“ dialogai, o tai, ką šis filmas sako apie mus pačius ir mūsų santykį su savo istorija. Pastarasis, belieka pripažinti, vis dar nuoširdžiai gąsdina.
