„M.Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“
„Nebuvo baisu?“ – Vytauto Landsbergio klausia režisierius Sergejus Loznica. – „Ne, buvo skausminga,“ – apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, nusinešusį nekaltų civilių gyvybes, režisieriui filme atsako pirmasis Respublikos vadovas. Išties tokiems žmonėms, kaip aš, jau gimusiems nepriklausomybės laikotarpiu, sunku suprasti, ką visi tuo metu jautė ar patyrė. Tačiau ukrainiečių kūrėjo dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021), neseniai išrinktas geriausiu Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje IDFA ir po to pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, leidžia pasijusti tų įvykių dalimi ir didžiuotis tuometine lietuvių vienybe.
Baltijos šalių konkursinėje programoje pristatyta 4 val. 6 min. trukmės kino juosta, klaidingai negu sufleruoja pavadinimas, nėra filmas apie V.Landsbergį. Tai – 1988–1991 m. detali Lietuvos istorinių įvykių rekonstrukcija, kurioje politikas yra pasakotojas, atsakantis į S.Loznicos užduodamus klausimus, tačiau jo juostoje nėra tiek daug. Pačiam kino kūrėjui politikas įdomus kaip įvykių liudytojas, žmogus, galintis kiek labiau praverti duris ir papasakoti, kas dėjosi, kai nesisuko kameros. Jis viso filmo metu nėra nė karto išaukštinamas ar kiek nors labiau sureikšminamas nei paprastas žmogus, gynęs savo tėvynę.
S.Loznica, naudodamas įvairius šalies, užsienio ir tų dienų liudytojų archyvus, chronologine tvarka atkuria išsilaisvinimo laikotarpį. Jis neskuba ir kiekvienam įvykiui suteikia pakankamai konteksto ir įžvalgų, leidžiančių suprasti, įsigilinti į to meto judėjimą. Paprasti žmonės ir jų taikūs susibūrimai režisieriui turi lygiai tokį patį svorį, kaip ir politiniai SSRS bandymai sustabdyti šalies išsilaisvinimą. Iš to ir atsiranda tokia filmo trukmė, kuri kiek gali išgąsdinti žiūrovus, tačiau S.Loznica ją pateisina savo meistriškumu ir gebėjimu dirbti su archyvine medžiaga.
Kai Lietuva šiuo metu yra susiskaldžiusi į „vakserius“ ir „antivakserius“, už lygiateisišką partnerystę ir tradicinę šeimą, o politikai visais būdais bando patraukti jautrias žmonių grupes savo naudai, kino juosta primena, už ką taip vieningai pirmiausia buvo kovojama – laisvą šalį, kurioje žmonėms nereikėtų bijoti priespaudos, būti suimtiems už skirtingas politines pažiūras. Tad net ir tie, kuriems žodis „konservatoriai“ prilygsta keiksmažodžiui, išėję iš filmo bent trumpam pajustų pasididžiavimą Lietuva ir pamirštų nesutarimus. Čia verta paminėti, kad tokią atmosferą sustiprina garso režisieriaus Sauliaus Urbanavičiaus stiprus indėlis atkuriant ir perrašant archyvinės medžiagos garsą.
Gal dėl to, kad S.Loznica nėra lietuvis, kino juostoje nėra perdėto patriotizmo, tačiau jaučiama pagarba tautai, sunkiai kovojusiai už savo laisvę. Režisierius turi aiškią poziciją prieš Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos vykdytą(-omą) politiką, kuri matoma jo ankstesniuose dokumentiniuose darbuose „Maidanas“ (2014), „Valstybinės laidotuvės“ (2019). Todėl yra aišku, kodėl jį sudomino Sąjūdžio laikai ir pirmieji nepriklausomybės metai, tęsiantys jo tyrinėjamų temų lauką.
Korumpuota valdžia E.Vėlyvio filme „Piktųjų karta“
Iš pirmo žvilgsnio Emilio Vėlyvio naujausias trileris „Piktųjų karta“ (2021), pristatytas toje pačioje „Juodųjų naktų“ konkursinėje programoje, neturi nieko bendra su S.Loznicos „Mr. Landsbergiu. Sugriauti blogio imperiją“. Tačiau jis tęsia politinę temą ir sau būdinga maniera pasakoja apie nepriklausomos Lietuvos politinį lauką, dar bevelkantį Sovietų Sąjungos laikų pėdsakus.
Nedideliame Lietuvos mieste vietiniai pešasi dėl didesnės įtakos galios. Vytauto Kaniušonio vaidinamas policijos komisaras Gintas paskelbia, kad eis į mero rinkimus, taigi taps dabartinės merės Rasos (akt. Ingeborda Dapkūnaitė) konkurentu. Tarp politinių intrigų įsivelia žmogžudystė, o įtariamaisiais vienas po kito tampa svarbiausi miesto veikėjai. Užduodamas tokią pradžią, režisierius toliau kliaunasi klasikinėmis trilerio žanro taisyklėmis ir mėto kortas, jas atskleisdamas palaipsniui.
Pranešime spaudai kino juosta buvo pristatoma kaip skandinaviškas detektyvas. Iš tiesų filmas vyksta tamsiuoju sezonu, o ir dienos metas jame visada apniūkęs, kuriantis tamsią atmosferą, kurią paaštrina garso takelis ir Felikso Abrukausko kamera. „Piktųjų karta“ gali priminti skandinaviškus trilerius kaip „Metų pilietis“ (2014), kuriuose ne tik nevengiama kraujo, bet ir absurdo, juodo humoro. Nors man vienu estetiniu sprendimu filmas kiek priminė serialą „Hanibalas“, kuriame Mads Mikkelseno veikėjas turėjo neįprastą estetinį pajutimą žmogžudystėms.
Ne viskas suveikia E.Vėlyvio juostoje, ypač kartais stringa aktorių vaidyba. Kad ir koks nuostabus būtų V.Kaniušonis, to nebūtų galima pasakyti apie jo žmoną ir dukrą suvaidinusias Dalią Michelevičiūtę ir Gretą Petrovykstę. Pastarosios protestai prieš tėvą atrodo pervaidinti, o tarp D.Michelevičiūtės ir V.Kaniušonio nejusti jokia chemija. Į veiksmą įpinamos praeities įvykių scenos iš pradžių vystosi lėtai. O tik einant link pabaigos tampa aišku, kodėl jos atsirado.
E.Vėlyvis šiame filme nėra toks chuliganas, kokį buvo galima jį matyti pirmose „Zero“ dalyse. „Piktųjų karta“ yra jo nuosaikiausias kūrinys, tačiau negalima paneigti, kad režisieriaus filmus mėgstantys žiūrovai jį vis tiek atpažins ir gerai praleis laiką.
Ieva Šukytė – kino kritikė, menotyrininkė. Daugiau autorės tekstų skaitykite 15min kultūra.
