Dėmesys mažiau žinomiems režisieriams, atsisveikinimas su „paprastais įtariamaisiais“ (nuolat kviečiamais elitiniais režisieriais), radikalios permainos repertuaro planavime, peržvelgtos patekimo į seansus taisyklės, pralaimėtas ambicijų mūšis internetinės televizijos monstrui „Netflix”, uždraustas asmenukių fotografavimas ant raudonojo kilimo, „persona non grata“ paskelbto dano Larso von Triero sugrįžimas (be galimybės vėl pasisakyti ir prisijuokauti per spaudos konferenciją) ir besitęsianti nežinia dėl uždarymo ceremonijos filmo. Ar ne per daug čia donkichotiškų siurprizų vienam festivaliui?
Mūsų laukia įdomios ir intriguojančios 12 dienų su, labiausiai tikėtina, vienos iš 3 konkurse dalyvaujančių moterų režisierių pergale. Žiuri Prezidentė Cate Blanchett turėtų pasielgti gudriau ir išmintingiau už savo tautietį australą George’ą Millerį, kuris iššvaistė idealią progą antrą kartą per Kanų festivalio istoriją įteikti pelnytą „Auksinę palmės šakelę“ moteriai. Niekas nebūtų supykęs ar įsižeidęs, jei 2016 m. pavasarį prestižinis apdovanojimas atitektų vokietei Maren Ade už įsimintiną pasimatymą su šmaikštuoliu „Toni Erdmanu“, kuris skandalingai negavo nieko, bet šio svarbaus filmo iki šiol nepamiršta pats Kanų festivalio direktorius Thierry Fremaux.
Dabar visi bus lygūs
Pirmoji iš Kanų atskriejusi pasikeitimų žinia išgąsdino žiniasklaidą – paaiškėjo, kad 71-ajame festivalyje nebeliks įprastų išankstinių seansų. Akredituotieji kritikai, apžvalgininkai, žurnalistai neteko privilegijos pamatyti ilgai lauktą filmą 12–24 valandomis anksčiau už kitus mirtinguosius. Nuo šiol tarptautinės spaudos atstovai pagrindinį dienos seansą žiūrės pusvalandžiu vėliau prasidedančiame seanse gretimoje „Debussy“ salėje, kuri geriausiu atveju talpina keturis kartus mažiau norinčiųjų negu išduota akreditacijų. Taip pat žurnalistai filmus galės žiūrėti papildomame seanse mažiausioje salėje „Bazin“.
Vėlaus vakaro premjeros peržiūros kritikams teks laukti iki kitos dienos ankstyvo ryto ir neišvengiamai perskaityti kitų svečių nuomones. T.Fremaux skubėjo pasiaiškinti, kad tokio sprendimo nereikėtų interpretuoti kerštu žiniasklaidai, kuri dažnai nemandagiai ir arogantiškai reaguodavo į nepatikusius konkursantus.
Pasaulinės premjeros magija
T. Fremaux sakė norintis suteikti režisieriams tikros pasaulinės premjeros pojūtį, kai niekas nieko nežino apie filmą iki glamūrinio seanso „Lumiere“ salėje, o svečiai renkasi be išankstinių nuostatų ar jau nuskambėjusių išvadų. Filmus oficialiai programai tvirtinantis ekspertas netiesiogiai apkaltino socialinę mediją, knibždėjusią skubotais ir diletantiškais atsiliepimais, nepraėjus nė minutei po išankstinio seanso. Visa tai glumino režisierius ir gadino nuotaikas prodiuseriams.
Nemaloniai festivalio naujienai mėgino priešintis streiku grasinusi Prancūzijos kino kritikų asociacija ir daugiau svarių argumentų pateikusi Tarptautinė kino kritikų federacija FIPRESCI. Kino profesionalai įkalbinėjo T.Fremaux pasinaudoti Berlyno kino festivalyje veikiančia praktika ir įvesti nuomonių viešinimo embargą, tačiau Kanams pasirodė pernelyg komplikuota sukontroliuoti daugiau nei 4,2 tūkst. nuomonių.
Festivalis akivaizdžiai sulaukė gausybės pretenzijų, nes penktadienį (gegužės 4 d.) išplatino ilgiausią pasiaiškinimo laišką, kuriame išsamiai ir mandagiai aprašė pakeitimų logiką. Nieko panašaus Kanų viešųjų ryšių specialistai neplatino bent 20 metų. Pirmadienį (gegužės 7 d.), praėjus pusvalandžiui po vidurdienio, spaudos akreditacijas turintys svečiai gavo dar vieną netikėtą laišką su kvietimu į 15:00 įvyksiančią ekspromtinę T.Fremaux spaudos konferenciją, kurioje jis vėl kartojo tuos pačius dalykus ir ragino išlikti draugiškiems.
Jokių „selfių“
T.Fremaux per daug išsamiai komentavo kategorišką draudimą fotografuotis asmenukėms ant raudonojo kilimo. Vienas jo argumentų skambėjo visiškai juokingai – baiminamasi, kad užsisvaigę nuotraukomis svečiai nukris nuo laiptų, arba išmes iš rankų ir sudaužys savo telefonus. Tikroji asmenukių draudimo priežastis – tai pageidavimas neužgaišinti raudono kilimo maršo, kad pasaulinės premjeros seansai prasidėtų laiku.
„Man apmaudu, kad asmenukės sulaukia tiek nepelnyto dėmesio spaudoje. Tai neteisinga ir absurdiška. Jūs atvykstate į Kanus pamatyti filmus, ne pasižiūrėti į save. Argi ne taip?“, – ironizuodamas klausė T. Fremaux. Drauge su antrus metus dirbančiu festivalio Prezidentu Pierre’u Lescure’u jis trokšta išlaikyti Kanų legendos misteriją ir nenuvalkioti ypatingos nuotaikos sparčiai pasklidusia asmenukių mada.
Pakeista atrankos kryptis
T.Fremaux išgirdo dažnai linksniuojamą priekaištą, kad Kanai nuolat kviečiasi tuos pačius režisierius, kurie populiariai vadinami „paprastais įtariamaisiais“, bet šiemet jis ryžosi renovuoti konkursinę programą ir atsisakyti bent dalies garsiausių veteranų.
„Ne“ išgirdo net T.Fremaux numylėtinis ir šešis kartus „Auksinei palmės šakelei“ nominuotas italas Paolo Sorrentino. Jo prodiuseriams pasirodė palankiau į dvi dalis išskaidytą ekstravagantiškąjį biografinį epą „Jie“ (Loro) apie kontroversiškąjį ministrą pirmininką Silvio Berlusconi išleisti Italijos kino teatruose likus dviems savaitėms iki Kanų festivalio.
„Kanų Žirkliarankiu“ pravardžiuojamas T.Fremaux nepriėmė režisierių, kurie nepakluso jo nurodymams trumpinti 3 valandų ir ilgesnės trukmės filmus. Meksikietis Carlosas Reygadasas sugebėjo iškirpti tik vieną 7 minučių sceną ir numojo ranka į dar vieną Kanų svajonę. Tik po paskutinės minutės derybų su prodiusere vieninteliam seansui buvo priimtas „Auksinės palmės šakelės“ savininkas turkas Nuri Bilge Ceylanas su epine 3 val. 8 min. poetine drama „Laukinių kriaušių medis“ (The Wild Pear Tree), kai jau visa Turkija buvo įsitikinusi, kad gerbiamiausias šalies kino meistras priėmė pakvietimą į Veneciją.
Skambų nepatekusiųjų sąrašą (vengras Laszlo Nemesas, britas Mike’as Leigh, prancūzas Abdelatifas Kechiche’as, japonė Naomi Kawase, prancūzė Claire Denis) papildė atsisakę kvietimo režisieriai (kanadietis Xavieras Dolanas, italas Luca Guadagnino ir visi svarbiausi amerikiečiai), kurie trokšta nominacijų „Oskarams“ ir jaučiasi įtikėję, kad draugiškesnė Venecija žymiai sėkmingiau pagelbės išreklamuoti filmus.
Nauji konkurso vėjai
„Pradėdami atranką mes neturime jokios strategijos ir neprisigalvojame nebūtinų kriterijų. Mudu su Christianu Jeune (dešinioji Fremaux ranka) mėgstame sakyti, kad mes neatrinkinėjame filmų. Filmai atsirenka patys, kai pasibeldžia į mūsų duris. Šiemet pribrendome daugybei drąsių sprendimų, atsivėrėme ateičiai ir atsinaujinome“, – komentavo T.Fremaux.
Net 10 konkursinių filmų režisavo niekuomet anksčiau į Kanus neprasibraudavę režisieriai. T.Fremaux neatsispyrė pagundai aštuntą kartą „Auksinės palmės šakelei“ nominuoti svariausio apdovanojimo vis dar neturintį 87-erių metų „Naujosios bangos“ pradininką Jeaną-Lucą Godardą („Nuotraukų knyga“), bet atrado vietos gausiausiam naujų vardų būriui per visą festivalio istoriją. Toks žingsnis įkvepia patikėti Kanų permainomis, nes festivalio skautai ir atrinkėjai netikėtai pradėjo dairytis į kitų festivalių sėkmės istorijas.
Tikriausiai mažai kas iš dabartinių Kanų svečių ryžosi pamatyti 2015 m. Lokarno kino festivalio išliaupsintą 5 valandų trukmės japonišką dramą „Laiminga valanda“ (Happy Hour), tad daugumai negirdėtas režisierius Ryusuke Hamaguchi privertė nustebti iš netikėtumo. Kanai ypač retai į konkursinę programą kviesdavo debiutantus, o Egipto kinas dažniausiai būdavo ignoruojamas. Atrankos komiteto užsispyrimas pasigrobti Karlovi Varų kino festivalio net ne pagrindinės konkursinės programos „Vakarų rytai“ (East of the West) atidarymo filmu jau patvirtintą Abu Bakro Shawky nuoširdžią kelio dramą „Atpildo diena“ (Yomeddine) sukėlė abejonių, ar tikrai Kanai nepersistengė paieškose, ar nepervertino pernelyg mažo ir kuklaus filmo, ar ne per didelę šlovės naštą užkrovė nežinomam egiptiečiui?
Du areštuoti režisieriai – kankiniai
Keistoka Kanų konkurso naujoku minėti Irane namų areštu vis dar baudžiamą režisierių Jafarą Panahi („Trys veidai“), kuriam jau pasisekė laimėti Venecijos „Auksinį liūtą“ (2000 m. „Apskritimas“) ir Berlyno „Auksinį lokį“ (2015 m. „Taksi“). „Auksine kamera“ už geriausią debiutą 1995 m. Kanuose apdovanotas ir po to ilgam pamirštas autorius gali tapti pirmuoju režisieriumi pasaulyje su pilna trejų prestižiškiausių festivalių karūna. Kol kas nėra garantijų, kad Irano Prezidentas išgirs T.Fremaux, Prancūzijos diplomatų, Teherane viešėjusio amerikiečių režisieriaus Oliverio Stone’o ir tarptautinės kino bendruomenės raginimus išleisti J.Panahi kelionei į Kanus.
Panašaus prašymo sulaukė ir diktatoriškai perrinktas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris pamėgino užčiaupti valdžiai nepatogų kino ir teatro režisierių Kirilą Serebrenikovą (jo „Mokinys“ prieš dvejus metus buvo rodomas „Ypatingame žvilgsnyje“). Apkaltintas finansiniais nusikaltimais ir sukčiavimu režisierius buvo demonstratyviai areštuotas muzikinės dramos „Vasara“ (Leto) filmavimo aikštelėje Sankt-Peterburge. Muzikos kupiną kūrinį apie kultinį šviesios atminties dainininką Viktorą Cojų, jo grupę „Kino“ ir kitus Brežnevo eros laikotarpio muzikantus į kalėjimą uždarytam autoriui padėjo užbaigti kolegos. Balandžio 19 d. įvykęs teismo posėdis pratęsė K.Serebrenikovo namų areštą bent iki liepos vidurio ir nubraukė režisieriaus viltis apsilankyti Kanuose.
„Nesijaučiu pernelyg optimistiškas, bet vis dar neprarandu vilties. Dar turime šiek tiek laiko. Mes įdėjome daug pastangų, prašydami amnestijos ir mėgindami paaiškinti Irano Prezidentui bei Vladimirui Putinui, koks yra svarbus režisierių dalyvavimas Kanų festivalyje“, – pirmadienio popietę informavo T.Fremaux.
Pawelas, ispanakalbiai ir moterys
Niekam ne paslaptis, kad Kanams neįtiko Pawelo Pawlikowskio „Ida“, kuri vėliau laimėjo „Oskarą“ už geriausią užsienio šalies filmą ir Europos kino akademijos geriausio metų filmo titulą, tad kviesdami lenkų režisierių su drama „Šaltas karas“ (Cold War) Kanai savotiškai sugrąžino praeities skolas ir netiesiogiai pripažįsta atrankos klaidas.
Šalia visų pozityvių senukų hierarchijos perkratymų Kanuose vis dar tęsiasi ryški nemeilė Pietų Amerikai: į festivalį nepateko dažniausiai kviečiamas argentinietis Pablo Trapero, o talentingojo kolumbiečio Ciro Guerra („Gyvatės apkabinimas“) kriminalinė drama „Vasaros paukščiai“ (Pajaros de verano) ramiausiai perleista paralelinės programos „Dvi režisierių savaitės“ atidarymo ceremonijai.
Kol kas T.Fremaux simpatijos išlieka režisieriams vyrams – ir šiemet į konkursą pateko tik 3 moterys. Dėl neparankios aritmetikos Kanų festivalio vadovas vis neatsigina priekaištų. Jis aiškina, kad nė viena režisierė nesijaustų laiminga, jei būtų atrinkta vien tik todėl, kad ji moteris.
„Kai salėje užgęsta šviesos, mes negalvojame apie šalį ar politinę situaciją joje, režisieriaus lytį ir amžių. Mums rūpi tik kinas. Laukiame, kaip paveiks kiekvienas konkretus filmas“, – teigia T.Fremaux.
Galbūt nugalės Alice, Eva ar Nadine?
Nepažiūrėjus nė vieno filmo, norisi prognozuoti, kad 71-ajame Kanų festivalyje vis dėlto laimės moteris. Viena iš trijų laimingųjų, patekusių į oficialų konkursą.
Italė Alice Rohrwacher („Laimingas Lazaras“) apdovanojimų kraityje jau turi Didįjį žiuri prizą už 2014 m. „Stebuklus“, o Kanai mėgsta laikytis tradicijos ir paaukštinti jau įvertintą režisierių iki aukščiausio laiptelio.
Prancūzę Eva Husson („Saulės merginos“) oficiali programa nugvelbė iš „Dviejų režisierių savaičių“ glėbio, o filmo turinys ypač aktualus opioms šiandieninėms realijoms ir įvairiems „Time'sUp“ judėjimams: kurdų kilmės moterų kovotojų grupuotė surengia pasipriešinimą vienos jų sūnų pagrobusiems ekstremistams.
Libanietę Nadine Labaki („Betvarkė“) atrado „Dvi režisierių savaitės“, o vėliau ją perėmė oficialus „Ypatingas žvilgsnis“. Abiejų režisierės ankstesnių filmų „Karamelė“ ir „Ir ką mums dabar daryt?“ sėkmė pakylėjo iki konkursinės programos. Emocingame filme apie tėvus į teismą padavusį berniuką vaidina neprofesionalūs aktoriai, o šį faktorių mėgsta išskirti verdiktus priimantys vertintojai.
Žiuri komisijoje šiemet lyg tyčia susidarė moterų dauguma. Jei tik jos susivienys ir prisimins, kad iki šiol „Auksinę palmės šakelę“ nuraškė tik vienintelė moteris – Jane Campion iš Naujosios Zelandijos („Pianinas“), tai nugalėti režisieriui vyrui bus žymiai sudėtingiau.
„Netflix“ defektas
Prie skaudžiausių praradimų T Fremaux pirmadienį paminėjo „Oskaro“ premijos laureato Alfonso Cuarono („Gravitacija“) nuostabų meksikietiškąjį filmą „Roma“, kurį prodiusavo internetinės televizijos milžinas „Netflix“. Prieš metus prasidėjęs “Netflix“ ir Kanų kino festivalio žodžių mūšis ir vėl įsiliepsnojo pilnu pajėgumu.
Savo taisykles diktuojantis įnoringasis „Netflix“ kategoriškai nesutiko paklusti Prancūzijos kino įstatymo reikalavimui, kad kino teatruose parodytas filmas gali būti transliuojamas internetinėse platformose tik po 3 metų. Jie tiesiog nesutiko taip ilgai laukti, o beprasmiškų ambicijų kare nukentėjo ne tik žiūrovai, bet ir nubaustas Alfonso Cuaronas.
Festivalis įkalbinėjo amerikiečius kompromisui parodyti ne konkursinėje programoje bent legendinio Orsono Welleso filmą „Kita vėjo pusė“ (The Other Side of the Wind), kurio užbaigimą ir restauravimą taip pat finansavo „Netflix“. Įsižeidę televizininkai pranešė, kad nedarys jokių išimčių, jei jiems užkertamas kelias patekti į išsvajotąjį konkursą.
Žmogus, kuris vis dar nori nužudyti Don Kichotą
Papildomų bėdų komplektą Kanams suorganizavo dėmesio pristigęs prodiuseris Paolo Branco, padėjęs lietuvių režisieriui Šarūnui Bartui filmų „Mūsų nedaug“, „Namai“, „Laisvė“ ir „Septyni nematomi žmonės“ gamyboje. Įtakingasis portugalas ilgai buvo susijęs su nuotykių epu „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ ir mėgino užtikrinti finansavimą režisieriui Terry Gilliamui. Šis sudėjo į savo gyvenimo filmą titaniškas pastangas ir nenuleido rankų net 20 metų, nepaisydamas nutrauktų filmavimų, pinigų stygiaus, gamtos išdaigų ir pasirinkto aktoriaus mirties. Šiemet Terry Gilliamas vis dėlto užbaigė asmeninę dvikovą su vėjo malūnais, tačiau jau be P.Branco pagalbos.
Vos tik paaiškėjo Kanų festivalio ketinimai pasikviesti „Žmogų, kuris nužudė Don Kichotą“ į oficialią programą, P.Branco be gailesčio padavė į teismą T.Gilliamą dėl jam priklausančių autorinių teisių ir pareikalavo nutraukti bet kokius filmo seansus. Paryžiaus teismas apsisprendė rinktis į lemiamą posėdį birželio mėnesį, bet ši sąlyga nesustabdė T.Fremaux ir jis nusprendė T.Gilliamui pasiūlyti po 4 metų pertraukos sugrąžintą uždarymo filmo seansą.
Taktikos „drausti ir bausti“ įsikibusiam P.Branco atstovaujantis advokatas sūnus Juanas nenurimo ir pareikalavo, kad teismas neleistų Kanų festivaliui išpildyti didžiausios T.Gilliamo svajonės, o pats viešai prižadėjo festivaliui „žeminantį pralaimėjimą“. Kanų festivalis nepasidavė, išplatino pranešimą spaudai ir be daugelio kitų argumentų leido suprasti, kad P.Branco dabar keršija už neva neišpildytą T.Fremaux pažadą atrinkti vieną iš ankstesnių jo filmų į konkursinę programą.
Kas ten benutiko praeityje, advokatui J.Branco pavyko susitarti su Paryžiaus teismu, kad skubos tvarką išnagrinėtų skundą dėl filmo „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ viešo seanso gegužės 19 d. Posėdis įvyko gegužės 7 d. ir pirmadienį atėjęs į spaudos konferenciją T.Fremaux iškart informavo, kad bylos nagrinėjimas ką tik baigėsi, bet verdikto teks palaukti iki gegužės 9 d. 16 val. 30 min. Tik tuomet visi sužinos, ar Kanų festivalis galės baigtis taip, kaip sumanyta. Renginio vadovai nesitraukia ir reiškia visapusišką paramą T.Gilliamui, tad ketinimai surengti pasaulinę premjerą lieka neatšaukti.
Jau tuoj visi sužinos tiesą
71-asis Kanų festivalis startuoja šį vakarą Irano režisieriaus ir dviejų „Oskaro“ premijų laureato Asgharo Farhadi („Komivojažierius“, „Išsiskyrimas“) ispanakalbe drama „Visi apie tai jau žino“ (Everybody Knows), kurioje vaidina ispanų pora Penelope Cruz ir Javieras Bardemas, o jiems asistuoja tituluotasis argentinietis Ricardo Darinas. Konkursinėje programoje taip pat dalyvaujantis filmas pirmą kartą bus parodytas beveik tuo pačiu metu kviestiniams Atidarymo ceremonijos svečiams ir tarptautinės spaudos batalionui.
„Pradedame naują dešimtmetį. Tai didelis išbandymas visiems. Pirmieji metai su pasikeitimais ir naujomis tradicijomis. Išlaikykime ramybę net jeigu pokyčiai nesuveiks. Mes siekiame, kad jūs jaustumėtės dabar kuriamos istorijos dalimi“, – specialioje spaudos konferencijoje žurnalistus motyvavo T.Fremaux. Jis gynėsi naujausios „Don Kichoto“ pravardės, kurią gavo už nenustygstančią kovą prieš asmenukes, „Twitter“, „Netflix“ ir P.Branco.
