Net nominacijose, kur dar matyti intrigos, nesinori nei labai už kažką, nei prieš kažką sirgti. Kas nereiškia, jog geriausius šansus turinčių filmų neverta pamatyti – jie visi tikrai verti žiūrovo dėmesio. Bet tik vienas ar du to dėmesio užsidirbs daugiau negu keletą valandų. Pažiūrėjai ir praėjo.
Jei nuspėjant aktorių „Oskarus“ istoriškai geriausi prognozuotojai yra aktorių gildija (angl. Screen Actors Guild), tai su scenarijais, režisieriais ir pačiais filmais geriau žvelgti į platesnį apdovanojimų ratą. O geriausio filmo atveju ne visuomet gelbėja net ir tai – nors yra ir aiškus favoritas, pastarųjų metų „Oskarai“ leidžia tikėtis ir paties smagiausio įmanomo dalyko, t. y. staigmenos.
Geriausias adaptuotas scenarijus
Kas laimės: „Klajoklių žemė“
Nežinau, kokia forma parašytas Chloe Zhao scenarijus. Kadangi „Klajoklių žemėje“ didžioji dalis veikėjų vaidinami tikrų klajoklių, įkūnijančių pačius save, norisi manyti, kad ne viskas juostoje iš anksto suplanuota bei apgalvota. Tačiau, kokia dalis atėjo iš gyvos improvizacijos, nežinau. Visiškai įsivaizduoju, kaip toks filmas gali gimti ir iš dešimties, ir iš šimto puslapių teksto.
Favorito statusas irgi kiek keistas, nors nėra nepelnytas. „Klajoklių žemė“ juda tarsi neturėtų jokių svorio centrų. Konfliktai bei temos skleidžiasi palaipsniui bei tolygiai, be jokio aiškumo, iš kur ar į ką nukeliaus šis pasakojimas. Lyg pagrindinė filmo veikėja, pats filmas kuria plevėsavimo ar tekėjimo įspūdį. Nors galiausiai, mano akimis, jam kiek trūksta socialinio ar politinio konteksto. Greičiausiai negali kaltinti kūrėjų už pačių sugalvotai istorijai taikomą rakursą.
Kas gali pateikti staigmeną: „Tėvas“
Įprastai kine statomos pjesės kuria sustabarėjusios istorijos įspūdį. Teatre kur kas labiau įprasta veikėjų jausmus bei mintis išreikšti monologais ar ilgais dialogais, kas filmuose kaip tik kuria dirbtinumo įspūdį ir visiškai neišnaudoja vizualios kino medijos formos.
„Tėvas“ – išimtis. Demencijos kamuojamo žmogaus pasaulėvoką sekantis scenarijus kuo puikiausiai išnaudoja tai, kaip matyti verčia kinas – jis nuolat prašo abejoti savo akimis, apgauna arba rodydamas, arba kaip tik paslėpdamas tam tikras detales, o galiausiai pastato žiūrovą į pagrindiniam veikėjui artimą padėtį, kai suvoki absoliutų egzistencinio pralaimėjimo svorį, bet nesuvoki, kokiu tiksliai keliu tai nutiko, kas ką padarė, kas tebuvo sapnas, kas tikrovė.
Visgi Christopheris Hamtonas ir Florianas Zelleris (pastarasis ir yra pjesės autorius) scenarijaus „Auksinio gaublio“ nelaimėjo, o scenaristų gildijos apdovanojimuose net nebuvo nominuoti, tad greičiausiai šioje, kaip ir visose kitose nominacijoje, liks nieko nepešę.
Asmeninis pasirinkimas: „Tėvas“
Turiu labai aiškų ir tik vieną favoritą. „Tėvo“ kuriama dėlionė turi sąlyginai mažai dalių: vos keli veikėjai, vos keli kambariai ir aiškus žiūrovo suklaidinimo siekis. Bet kartais žongliravimas keletu elementų ir yra įspūdingiausias.
Geriausias originalus scenarijus
Kas laimės: „Perspektyvi mergina“
Labai nenorėčiau, jog šis spėjimas pasitvirtintų, nes scenarijus ir yra silpniausias „Perspektyvios merginos“ taškas. Kaip ir pernykštis „Džokeris“, ši kerštinga juosta žaidžia šiuo metu aktualiais socialiniais klausimais bei apeliuoja į pačiuose mūsų visuomenės pamatuose esančias esmines neteisybes – šįsyk susijusias su tuo, kaip matomas, vertinamas ir baudžiamas (nebaudžiamas) smurtas prieš moteris.
Tačiau, kaip ir „Džokeris“, Emerald Fennell scenarijus žada daugiau nei suteikia. Kad ir pati jo pradžia: veikėja girta klube nepastovi ant kojų, vaikinas ją parsiveža namo ir ima graibyti, kol staiga mikčiojimas dingsta ir mergina pasirodo blaivi. Tai ne ji pateko į jo, o jis į jos spąstus. Fantastiška pradžia. O kas po jos? (Toliau neskaitykite, jei filmo nematėte.) Pasirodo, kad šis burbulas – šnipštas. Pagavusi vyrą į spąstus, ji apsiriboja pamoralizuojančia, net ne itin pikta pamokėle – būk geras, nedaryk taip. Viskas?.. Tokia intriga dėl... nieko.
Analogiška situacija nutinka ir filmo kulminacijoje, kur scenarijus pasuka neprognozuota kryptimi. Vargu, ar kas nors, žiūrėdamas „Perspektyvią merginą“, galėtų nuspėti, kas nutiks toje scenoje. Vėlgi, fantastiškas sprendimas. Bet kuo jis virsta? Kulminacija, kuri, pirma, tiesiog neįtikinama, tarsi parašyta filmui apie šnipus, o antra, kuria prieinamas toks juokingas pergalės ir pralaimėjimo mišinys, kad filmas netenka pretenzijų tiek į kultūrinio maišto kategoriją, tiek pesimistinę esamos situacijos diagnozę.
Kas gali pateikti staigmeną: „Čikagos septyneto teismas“
Scenaristas Aaronas Sorkinas vieną „Oskarą“ šioje kategorijoje jau turi už „Socialinį tinklą“. Jo daugybę greitų dialogų naudojanti rašymo maniera Holivude tokia ikoniška, kad jis yra, ko gero, vienintelis šiuo metu garsus scenaristas, pats nerežisuojantis savo filmų („Čikagos septyneto teismas“ yra jo režisūrinis debiutas, nors, kaip kūrėjas, A.Sorkinas pripažintas kur kas anksčiau).
Deja, mano galva, šis filmas „Oskaro“ taip pat nenusipelno. Taip, dialoguose scenaristo plunksna aštri. Bet kaip ir kitas nominacijos favoritas, „Teismas“ bando kurti drąsos ir maišto įspūdį, nieko drąsaus net puse lūpų nepasakydamas. Drama kaip tik persunkta naivokai atrodančio tikėjimo, kad JAV problemos yra pavienių supuvusių obuolių, ne ideologinio pamato kaltė. Taip, mes pasipykstame, bet giliai širdyje visi esame viena komanda, kuri reikiamą akimirką pamirš kaltinamuosius ir kaltinančiuosius bei atsistos drauge. Nėra rasizmo, yra tik vienas kitas rasistas. Nėra susiskaldymo, verčiančio į „kitą“ partiją žvelgti kaip į civilizacijos griovėjus – yra tik vienas, kitas įžeistas ego. Viskas pernelyg patogu.
Greitas, šmaikštus A.Sorkino scenarijus leidžia smagiai praleisti dvi valandas. Bet tam pasibaigus, ne tik nieko po savęs nepalieka, o ir sukuria apgaulės įspūdį – „Čikagos septyneto teismas“ yra kaip nauja plastikinė pakuotė, pažymėta ekologišku ženkliuku, nors iš tiesų tai nei ji iš perdirbtų medžiagų, nei ji tvariai pagaminta. Gražus fonas, slepiantis nenorą susigrumti su kur kas labiau komplikuotomis savo aptariamų problemų šaknimis.
Asmeninis pasirinkimas: „Metalo garsas“
Dariuso ir Abrahamo Marderių scenarijus taip pat ne šventa karvė. Jame yra scenų, skirtų, rodos, tik dar labiau įskaudinti veikėją ir labiau emociškai įaudrinti žiūrovą. Prasidėjęs nuo nepaprastai greito tempo, jis netrukus taip sulėtėja, kad vietomis tarsi bėga vietoje. Ir dėl to lengva susidaryti įspūdį, kad kartais scenarijus pamiršta svarbiausia – papasakoti istoriją.
Nepaisant to, tai vienintelis iš penkių nominantų, kuris įsibėgėjęs nepabūgsta nei sukurto tono, nei išsikeltų temų. Vienintelio iš visų penkių antroji pusė yra įdomesnė už pirmąją. Nors klausą praradusio būgnininko istorijoje, rodos, visi esminiai taškai susidėlioja per pirmą valandą. Kai užuot slinkęs iki nuspėjamos išvados pasakojimas nusprendžia žengti trimis žingsniais toliau, retai kada šie trys žingsniai išlaiko teisingą kryptį. O „Metalo garse“ tos pačios veikėjų problemos, tas pats jų skausmas vystosi, auga, pakeičia kontekstus ir istorijai galiausiai pasibaigus, palieka išbaigtumo įspūdį.
Geriausias režisierius
Kas laimės: Chloe Zhao – „Klajoklių žemė“
Pirmoji režisūros „Oskarui“ nominuota azijietė moteris ir norėdama nebūtų galėjusi laimėti daugiau apdovanojimų. Geriausia režisiere ji tapo „Auksiniuose gaubliuose“, „BAFTA“, režisierių gildijos apdovanojimuose ir Toronto festivalyje, jau nekalbant apie „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje.
C.Zhao laimės geriausios režisierės „Oskarą“. Dėl to beveik nėra abejonių. Ar ji tokios triuškinančios pergalės nusipelnė? Klausimas. „Klajoklių žemė“ palaiko savitą ritmą, turi išties nuostabaus grožio scenų ir neretai net gan ilgas atkarpas sugeba apsieiti be pokalbių, nes režisierė informaciją pateikia vizualia kalba, ne žodžiais.
Kita vertus, to režisūrinio subtilumo, kurį filmui priskiria keli skaityti kritikai, „Klajoklių žemėje“ galėtų būti ir kur kas daugiau. Paukščio skrydžio kamera, melancholiška Ludovico Einaudi muzika ir JAV plynių fonas – daili kombinacija, bet ir kiek per daug seilėta, ir per dažnai naudojama. Na, galbūt kartais tokios elementariai paprastos, net naivios technikos gali pasiekti norimų rezultatų – štai „Klajoklių žemė“ daugeliui žiūrovų, panašu, daro nemanką įspūdį. Tik ar tokio puošnumo pakanka?
Kas gali pateikti staigmeną: Niekas
Gal šiokį tokį šansą turėtų, pavyzdžiui, daugelio mylimas ir vis dar statulėlės neturintis Davidas Fincheris. Bet kad ir kaip Holivudas mėgtų apdovanoti filmus apie filmus, „Mankas“, rodos, mažai kam iš tiesų patiko, o jei ir paliko įspūdį, tai labiausiai dėl techninių aspektų.
E.Fennell („Perspektyvi mergina“) ir Lee Isaaco Chungo („Minari“) nominacijos taip pat neturi šansų virsti kuo nors daugiau, nes abu filmai savo forma sąlyginai paprasti bei tradiciniai. Kas nebūtinai reiškia, jog kuris nors jų apdovanojimo nusipelnė mažiau, bet norint nukarūnuoti Zhao, kuriam nors nominantui reikia tam tikro kampo, istorijos, cinkelio, kurie leistų pasivaržyti su favorite. To konkurentai neturi.
Asmeninis pasirinkimas: Thomas Vinterbergas „Dar po vieną“
Danas irgi neturi jokių šansų. Bet kaip būtų smagu, jei jis laimėtų! „Dar po vieną“ yra aktorių filmas – iš jų visų T.Vinterbergas išspaudžia maksimumą ir supina filmo emocijas taip, jog retrospektyviai žvelgiant niekuo pernelyg neypatinga istorija įgauna didžiulį jausminį krūvį tiek kaip komedija, tiek kaip tragedija.
Vizualiu aspektu įdomiausia pati paskutinė juostos dalis – Madso Mikkelseno šokis. Jei būčiau filmo prodiuseris, režisieriaus reklaminę kampaniją ir riščiau su šia scena, veikiančia ne vien kaip katarsis, bet ir kaip vizuali duoklė Holivudinei miuziklų klasikai. Bet abejoju, ar T.Vinterbergo dramą išvis pažiūrės pakankamai Akademijos narių.
Geriausias filmas
Kas laimės: „Klajoklių žemė“
Svarbiausioje nominacijoje šiokios tokios intrigos dar yra. Nederėtų pamiršti, kad prieš keletą metų pakeista balsavimo tvarka (balsuojant renkamas ne vienas nugalėtojas, bet visi nominantai reitinguojami eilės tvarka) pastaruoju metu vis pateikia staigmenų.
Pernai „1917“ šansai vertinti aukščiau negu „Parazito“, dvejus metus prieš tai niekas tvirtai nežinojo, kuris iš dviejų varžovų triumfuos („Žalioji knyga“ ar „Roma“, „Vandens forma“ ar „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“), dar anksčiau kone vienbalsiai prognozuotas laimėtojas „Kalifornijos svajos“ visgi užleido vietą „Mėnesienai“, o „Sensacijos“ pergalė buvo tokia netikėta, kad filmas tapo pirmuoju visoje „Oskarų“ istorijoje, be geriausio filmo, laimėjusiu tik dar vieną kitą nominaciją.
Visu tuo bandau pasakyti, kad geriausio filmo „Oskaras“ staigmenas pateikia dažniau nei kiti. Šios pasitaiko jei ne kasmet, tai bent jau dažnai. Tad pinigus statykite atsargiai.
Nepaisant to, „Klajoklių žemė“ pirmoje pozicijoje bėga kiek atsiplėšęs. Geriausio filmo „Auksinis gaublys“, „BAFTA“ ir Prodiuserių gildijos apdovanojimas leidžia spėti, kad industrija yra Chloe Zhao kūrinio pusėje.
Kaip galbūt galėjo susidaryti įspūdis skaitant šį tekstą, netikiu, kad „Klajoklių žemę“ po dešimtmečio dar kas nors prisimins. Tai kino poezija tiems, kurie kine nemėgsta poezijos ir politinis komentaras, kuris nieko iš tiesų nekomentuoja. Jis gražiai praplaukia pro akis, palieka ką nors dailaus, švelniai primena tai, ką žmonės galbūt randa Kerouaco kūryboje. Tačiau man šio filmo pergalės vienuose apdovanojimuose po kitų yra dar vienas įrodymas (lyg tokių stigtų), kaip mažai šie prizai susiję su kokybe ir kaip daug juose lemia įvaizdis. „Klajoklių žemė“ kaip filmas nebesvarbus. Jis laimės, nes jau apgaubė save nugalėtojo aura.
Kas gali pateikti staigmeną: „Čikagos septyneto teismas“
Šie du filmai atrodo kaip realiausi pretendentai sukurti staigmeną. Dėl gana panašių priežasčių.
„Čikagos septyneto teismas“ galėtų laimėti panašiai taip, kaip laimėjo „Žalioji knyga“. Tai turbūt plačiausiai auditorijai prieinamas filmas iš nominuoto aštuoneto. Jame nėra ko nesuprasti, nėra kur susitikti su nuoboduliu, nėra kaip neatpažinti dėlionės dalių. Blogi veikėjai pykdo, teisingi šviečia, humoras nuotaiką praskaidrina. Kiek besiginčytum, neįrodysi, kad tai nėra itin kokybiškai padarytas filmas. Negana to – ginčytis visai nesinori, nes jis neduoda preteksto jausti antipatiją.
Bet tai kinas taip, kaip jis kurtas prieš 30 ar 40 metų. Vizualiai jame nėra jokio autoriaus parašo. Pasakojimas pateiktas vedant žiūrovą už rankos taip, kad jam nereikėtų pačiam atlikti jokios refleksijos. Ir už viso yra kartais atvirai prasimušantis naivumas apie tarpusavio supratimą, principų laikymąsi, net kai pats nuo to nukenti, tvirtybę neatsakyti kito neapykantai neapykanta – būtent tai, ko šiandienos viešame diskurse kaip tik stinga, taip pat tai, ką daugelis žmonių tiki turintys. Dėl to „Teismui“ ir nepasipriešinsi – jis suranda su žiūrovu patį žemiausią bendrą vardiklį ir tariasi atrakinęs ką nors esminio.
„Minari“ yra klasikinė, nostalgiška drama apie korėjiečių šeimos gyvenimą Arkansase. Lenktynėse jam padeda tai, kad net turint omenyje kiek tragizmo telpa į penketo buitį, tai be galo geraširdiškas kūrinys. Kaip ir „Teismas“, „Minari“ tiki savo veikėjų stiprybe juodžiausią akimirką pamiršti principus bei atsisukti į šeimą. Bet kartu jis nevengia rodyti, koks tai sudėtingas, daugiabriaunis darbas, kuriame nė velnio neužtenka gerų norų.
Bėda ta, kad ir tokių filmų jau yra aibė. Biografijos apie nerūpestingą vaikystę, šalia kurios, pasirodo, tėvų rūpesčių buvo tiek ir tiek – dažna kino tema. „Minari“ atsisakymas išradinėti dviratį bei nuosekli, dėmesio į save nesutraukianti filmo forma nėra jo trūkumai. Ir iš šio trejeto man pačiam Lee Isaaco Chungo juosta patiko labiausiai. Tačiau iš „Oskaro“ norėtųsi ko nors daugiau.
Asmeninis pasirinkimas: „Metalo garsas“
Šie filmai man paliko didžiausią įspūdį, nes abu jie turi tai, ką norėtųsi matyti kiekviename meniniame kūrinyje – jie pirma rūpinasi savo veikėjais ir realią socialinę ar medicininę problemą aptaria tik asmeninės perspektyvos fone. Juos žiūrėdamas, nejaučiau, kad tai yra pirma bandymas pataikyti į aktualias socialines problemas ir tik paskui – noras papasakoti žiūrovams apie realius žmones. Ir kartu nejaučiau, kad tai praeities kino imitacija, pakartojanti kitus, geresnius, į kino kultūrą įsirėžusius kūrinius.
„Metalo garsas“ jau savo premisa – metalą grojantis būgnininkas staiga netenka klausos – kviečia galvoti apie kiną ne tik kaip matomą, bet ir kaip girdimą formą. Džiugu, kad žaidimas girdima / negirdima neapsiriboja pirmosiomis, baisiausiomis filmo scenomis, kai pats veikėjas dar nesusigaudo, kas nutiko. Žiūrovo raginimas mąstyti apie klausą nėra savitikslis – jis kuo toliau, tuo natūraliau įsilieja į kitas filmo temas: priklausomybę, norą ir nesugebėjimą pritapti, savęs priėmimą ir t. t. „Metalo garsas“ nėra filmas be trūkumų, bet jame turinys puikiai dera su forma, nė vienam kito neužgožiant.
„Tėvas“ šiuo aspektu labai panašus, nors net iš pirmo žvilgsnio akivaizdžiai kitoks filmas. Atrodytų, jei pasakojimas veikia iš demencija sergančio žmogaus perspektyvos, jei jau lieps žiūrovams nepasitikėti gaunama informacija, bus sunku sukurti emocinį poveikį. Antonio liga publikai pastoja kelią suvokti, kas jis buvo anksčiau, kaip elgdavosi, ko norėjo, ką jautė. Nuolatiniai susipainiojimai bei persipynimai veikėjams perskirsto bei sulieja veidus, netgi asmenybes. Tai turėtų intriguoti – kaip geras mindfuckas – bet pernelyg nepaveikti emociškai.
Tačiau „Tėvas“ geba sukelti žiūrovui empatiją. Faktas, kad pasakojimas vėl ir vėl atima iš žiūrovo bet kokią galimybę aiškiai interpretuoti aplinką, tik prisideda prie Antonio situacijos tragizmo. Nelieka realybės, nelieka artimųjų, nelieka netgi aiškaus „aš“. Blogiausia, nelieka vilties, kad ateityje bus geriau. Ir ši jausena – ne vien scenarijaus, bet ir pasakojimo būdo nuopelnas.
Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.
