Šiemet pabandysiu atspėti, kas turėtų parsivežti namo svarbiausias auksines statulėles. Tai darysiu ne ieškodamas objektyviai geriausių – toks siekis nei įmanomas, nei reikalingas – o žvelgdamas į visą apdovanojimų rato bei industrijos keliamą triukšmą.
Vienas patikimiausių kelių prognozuoti, kas laimės „Oskarus“ – žvelgti į gildijas. Pavyzdžiui, aktorių gildija (angl. Screen Actors Guild arba tiesiog „SAG“) turi ir tas pačias keturias aktorių nominacijas kaip „Oskarai“: geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausias antro plano aktorius ir geriausia antro plano aktorė. Gildijos apdovanojimuose balsuoja patys aktoriai ir istoriškai taip jau klojasi, kad niekas, net „Auksiniai gaubliai“, aktorių prizų nespėja taip tiksliai, kaip patys profesijos atstovai.
Pavyzdžiui, pernai visi keturi „SAG“ apdovanojimai sutapo su „Oskarų“ pasirinkimais. Išvis jie „atspėja“ maždaug 75 proc. aktorių „Oskarų“ laimėtojų. Kita vertus, per 26 egzistavimo metus vos 8 kartus „SAG“ atspėjo visą ketvertą, tad jų žodis irgi nėra šventas.
Geriausias aktorius
Kas laimės: Chadwickas Bosemanas | „Ma Rainy‘s Black Bottom“
Pradėkime nuo apdovanojimo, kurio laimėtoją prognozuoti paprasčiausia. Pernai miręs Chadwickas Bosemanas laimėjo ne tik geriausio aktoriaus „SAG“ ir „Auksinį gaublį“, bet ir yra ryškus favoritas visose lažybų platformose. „Juodosios panteros“ žvaigždė beveik neabejotinai taps trečiuoju po mirties „Oskaru“ apdovanotu aktoriumi istorijoje.
Ir niekaip negalėtum sakyti, kad jo pasirodymas pagal dainą pavadintame „Ma Rainy‘s Black Bottom“ nepademonstruoja talento. Išdidaus, savo šlovės akimirkos laukiančio muzikanto portretas sukurtas aštriomis emocijomis – Ch.Bosemanas visą filmą šokinėja nuo nevilties iki arogantiško džiugesio, nuo pavydo iki aistros. Pasakojant centrinį juostos monologą kamera susitelkia į jo veidą, kuriame matyti, rodos, visas pasaulio skausmas.
Bet šis emocijų aštrumas ir yra priežastis, kodėl aš pats iš visų nominantų Bosemaną laimint norėčiau matyti mažiausiai. Tai puikus teatrinis pasirodymas – ryškus, perskaitomas net iš galinės eilės. Jame nėra jokio subtilumo, jokio natūralumo, kurių tokie prisodrinti Rizo Ahmedo „Sound of Metal“ arba Steveno Yeuno filme „Minari“ vaidmenys.
Šauksmas, isterija, pakvaišimas – šios emocijos paprastai laimi prieš tylius vaidmenis. Kartais tikrai pelnytai. Kas galėtų pasiginčyti, kad pernai „Džokerio“ Joaquinas Phoenixas nusipelnė laimėti? Bet net jo benefise giriamos buvo ne visuomet šaižiausios vietos – rėkiantis ar šokantis Džokeris turėjo meistriškai sukurtą tylių, buitinių akimirkų atsvarą, kur aktorius įrodė galintis ne tik lėkti viršydamas greitį, bet ir manevruoti mažytėse gatvelėse.
To Ch.Bosemano vaidmenyje man pristigo.
Kas gali pateikti staigmeną: Anthony Hopkinsas | „Tėvas“
Iš visų aktorių nominacijų, šioje staigmena tikėtina mažiausiai. Bet jei ji visgi nutiktų, greičiausiai ją pateiktų A.Hopkinso sukurtas demencijos kankinamo tėvo vaidmuo. Jei britas vieno „Oskaro“ už „Avinėlių tylėjimą“ jau neturėtų, gal net būtų favoritas. Tačiau šiemet lažintis už jo pergalę būtų drąsu.
Asmeninis pasirinkimas: A.Hopkinsas | „Tėvas“
Nors didelė pagunda čia įrašyti Rizo Ahmedo vardą, renkantis vieną iš penkių nominantų A.Hopkinsą visgi rašyčiau per centimetrą aukščiau.
Ironiška, bet kaip ir Ch.Bosemanas, A.Hopkinsas vaidina pjesės adaptacijoje. „Tėvas“ taip pat nėra subtiliausias filmas pasaulyje. Bet jo protagonistas kur kas labiau niuansuotas. Kadangi vyro protas ima savyje painiotis, tai ir aktoriui tenkančios emocijos kinta greitai bei gan drastiškai. Visgi A.Hopkinsas sugeba tiek pat svorio suteikti ne vien pykčiui ar ilgesiui, bet ir toms akimirkoms, kai senjoras iš paskutiniųjų stengiasi neišsiduoti nebesigaudantis situacijoje ar palaikyti pokalbį, nors nebeprisimena, apie ką jis.
Holivude įprasta ploti pripažintiems aktoriams dėl karjeros saulėlydžio vaidmenų. Ypač kai tai toks sultingas, toks įvairiapusiškumo reikalaujantis vaidmuo kaip „Tėvas“. Bet šįsyk nominacija ar net galima pergalė neturi nieko bendra su ilgametės pagarbos kuriama inercija – A.Hopkinsas išties kažin, ar kada nors yra sukūręs labiau pritrenkiantį vaidmenį.
Geriausia aktorė
Kas laimės: Carey Mulligan | „Perspektyvi mergina“
Šiemet susiklostė taip, kad abiejose vyriškose nominacijose galima gan drąsiai lažintis dėl laimėtojo, o štai abiejose moteriškose ne tik nėra aiškių laimėtojų, bet išvis vyrauja labai reta situacija, kai visos penkios nominantės turi šansų.
Gal kiek mažiau tikėtina Andros Day ar Vanessos Kirby pergalė – abi aktorės nominuotos pirmąkart, abu filmai turi tik po šią vieną nominaciją, tad ir balsų gauti bus sudėtingiau. Nors net ir vienos jų laimėjimas nebūtų kažkas stulbinančio.
Kitos trys nominantės visos pagrįstai galėtų save laikyti favoritėmis. Frances McDormand laimėjo „BAFTA“ prizą, o ir šiaip yra iš tų aktorių, kurias myli ir industrija, ir žiūrovai. Bet du geriausios aktorės „Oskarus“ ji jau turi. Ir antrąjį laimėjo vos prieš trejus metus už „Tris stendus prie Ebingo, Misūryje“. Jos vaidmuo šiemetinėje „Klajoklių žemėje“ – nuostabus ir tikrai būtų pelnytas nugalėtojas. Tačiau jis gal kiek per subtilus, kiek per buitiškas, kiek per kasdieniškas (tai kritika ne aktorei, o įprastai laiminčiai vaidybai).
Dar viena rimta pretendentė – Viola Davis (žiūrėti žemiau), kurią rašydamas šį tekstą pirma ir buvau pridėjęs nugalėtojos pozicijoje.
Visgi spėčiau, kad laimės C.Mulligan. Nes ji vienintelė iš trijų favoričių dar neturi „Oskaro“. Nes „Perspektyvios merginos“ pergalė suteiktų apdovanojimams daugiau aktualumo – tai #MeToo filmas, kad ir, mano galva, vidutiniškas. Nes jos vaidmuo paprasčiausiai „fainas“ – prieinamas bet kokiam žiūrovui, turintis dantukus, kurie nors iš tiesų nekanda, sukuria pavojaus įspūdį (tai ir yra pagrindinis mano priekaištas pačiam filmui), pilnas ne tik pykčio bei liūdesio, bet ir sarkastiško humoro.
Galų gale, tai vienintelis iš trijų vaidmenų favoritų, klausiantis apie moters padėtį visuomenėje – „moteriškumas“, kaip jį besuprastume, yra neatskiriamai susietas su visa filmo esme. Manau, fotofinišo pareikalausiančiose lenktynėse šis argumentas gali nusverti „Oskarą“ C.Mulligan pusėn.
Kas gali pateikti staigmeną: Viola Davis | „Ma Rainy‘s Black Bottom“
„SAG“ laimėjo V.Davis iš to paties „Ma Rainy‘s Black Bottom“. Jos veikėja nepaprastai arši, ori, manieringa. Švelnumas ar pažeidžiamumas joje pasirodo tik retsykiais. Ir visada grakščiai. Būtent lyginant su ja Ch.Bosemano pasirodyme ko nors lyg kiek trūksta – V.Davis vaidina akimis ir geba jomis išreikšti ne tik skausmą ar pyktį, bet ir apatiją, netgi tuštumą. Koks teatrališkas bebūtų jos vaidmuo, juo paprasčiausiai tiki.
Mažytį, mažytį pranašumą visgi norisi rašyti C.Mulligan – V.Davis ne per seniausiai laimėjo „Oskarą“ už gan panašų vaidmenį to paties dramaturgo Augusto Wilsono pjesės pastatyme „Tvoros“.
Kita vertus, jos statusas bei stažas irgi gan svarūs argumentai kovoje su jaunesne brite, kuri, kaip bežiūrėtume, nėra prisidėjusi prie tiek daug Akademijos nariams rūpinčių juostų.
Asmeninis pasirinkimas: Frances McDormand | „Klajoklių žemė“
Tai – šališkas pasirinkimas. F.McDormand mane žavėjo visuomet ir net pastarasis, sąlyginai tylus jos vaidmuo, yra neįtikėtino talento pavyzdys. Tiesa pasakius, jei ne ji, „Klajoklių žemė“ kažin, ar turėtų tokį favorito statusą varžantis dėl geriausio filmo „Oskaro“ – filmo sėkmė yra tiesiogiai susijusi su žaidimu tuo, kas nesuvaidinta. Juk dėl to didžioji dalis aktorių – visai ne aktoriai, bet tikri klajokliai.
Kita vertus, vėl ir vėl apdovanoti tuos pačius aktorius, ko gero, beprasmiška. Na ir kas iš to, kad Meryl Streep kiekviena nauja nominacija pagerina savo pačios rekordus? Visi ir taip žinome, kokia ji talentinga. Visi ir taip žinome, ką ir kaip ji moka. Taip pat ir su F.McDormand. Laimės ji ar nelaimės trečią kartą, jos karjerai tai poveikio neturės. Gal netgi geriau būtų statulėlę atiduoti vienai iš „Oskarų“ „naujokių“.
Geriausias antro plano aktorius
Kas laimės: Daniel Kaluuya | „Judas ir juodasis mesijas“
Antra vyrų nominacija – beveik tiek pat nuspėjama, kiek ir pirmoji. D.Kaluuya suvaidino tikrą žmogų – aktyvistą Fredą Hamptoną – kas iškart reiškia didesnes galimybes laimėti. Jo vaidmuo pilnas charizmos reikalaujančių kalbų, kurios po filmo peržiūros išlieka mintyse ilgiausiai iš viso juostos turinio. Ir jo vaidmuo tematiškai aktualus, nes F.Hamptono ir „Black Panthers“ veiklos refleksija aiškiai siejasi su pernai metų „Black Lives Matter“ protestais.
D.Kaluuya „Oskaro“, kurį beveik neabejotinai gaus, nusipelnė. Jo pusėje ir „SAG“, ir „Auksiniai gaubliai“, ir „BAFTA“. Sau tekusią misiją nuolat eiti dviem takais – įkūnyti ir ikoną, ir realų žmogų – jis išpildo su kaupu, o įkvepiančios oratorystės scenas filme sekančios kasdienės akimirkos, kur F.Hamptonas atrodo pažeidžiamas, įsimylėjęs ar susimąstęs sukuria įspūdį, lyg žmogų išties pažinotum. Šiam vaidmeniui reikalinga ir teatrinė užuolaida, ir žiūrovo palydėjimas į užkulisius.
Kas gali pateikti staigmeną: Sasha Baronas Cohenas | „Čikagos septyneto teismas“
Pirma „Borato“ kūrėjo nominacija už vaidybą taip pat visiškai pelnyta. Kitais metais jis būtų puikus laimėtojas, nes Abbie Hoffmano personažas yra aiškus „Čikagos septyneto teismo“ variklis, be kurio filmas neturėtų pusės savo energijos. S.B.Cohenas hipio vaidmenyje daro tai, ką visuomet mokėjo geriausiai – savo humoru provokuoja, provokuoja ir užuot išprovokavęs verčia žiūrovus jį tik dar labiau pamėgti.
Įdomu tai, kad D.Kaluuya ir S.B.Cohenas šiose lenktynėse turi aibę panašumų: abu vaidino tikrus aktyvistus, kurie abu veikė septinto dešimtmečio pabaigos Čikagoje ir abu yra amerikiečius vaidinę britai.
Asmeninis pasirinkimas: D.Kaluuya | „Judas ir juodasis mesijas“
Šiemet nominantų sąrašuose įsivėlė kažkas panašaus į klaidą ar bent jau nesusipratimą. Geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje nominuoti du „Judas ir juodasis mesijas“ aktoriai: D.Kaluuya ir LaKeithas Stanfieldas. Tai nesusipratimas todėl, kad vienas jų (beveik neabejotinai antrasis) yra pagrindinis filmo veikėjas – kitaip išeitų, jog istorija išvis neturi centro.
Tai rašau, nes L.Stanfieldas, vaidinantis FTB infiltruotą F.Hamptono draugijos šnipą, taip pat turi kurti dvejopą laikyseną: vaidinti, kad yra bailys, vaidinantis drąsą.
„Judas ir juodasis mesijas“ emociškai paveikus tiek, kiek paveikūs abiejų veikėjų šuoliai tarp skirtingų asmenybės aspektų. Ir todėl L.Stanfieldas nusipelno tiek pat dėmesio, kiek ir jo kolega. Nors šiemet laimės – ir laimėti turėtų – D.Kaluuya.
Geriausia antro plano aktorė
Kas laimės: Yuh-Jung Youn | „Minari“
Iš visa ko sprendžiant, šį „Oskarą“ laimės anksčiau beveik niekam Vakaruose negirdėta aktorė. Prieš gerą mėnesį atrodė, kad geriausią antro plano aktorę nuspėti bus taip pat sudėtinga, kaip ir geriausią aktorę. Bet nuo to laiko korėjietė tyliai, ramiai laimi kone visus iki „Oskarų“ lydinčius apdovanojimus, tad ir kovos, rodos, lieka vis mažiau.
Močiutės vaidmuo filme „Minari“ – dramaturgiškai kiek forsuotas, vietomis aiškiai kontrastuojantis su didžiąją laiko dalį buitišką realizmą kuriančia juosta. Tai, žinoma, ne aktorės kaltė.
Spėčiau, kad favoritės statusas lemtas ne tiek kokybinio pranašumo, kiek pačios istorijos anapus filmo. Štai nepaprasto mielumo pensinio amžiaus moteris pirmąkart pasirodo Vakarų kino auditorijai ir tiek filme, tiek interviu švyti mielumu, paprastumu bei draugiškumu. Pavyzdžiui, „BAFTA“ apdovanojimą ji atsiima taip:
Na, ją norisi palaikyti ir tiek. Gražus pasakojimas. Graži asmenybė (ar greičiau tas mažytis tos asmenybės pyrago gabalėlis, kurį mes matome).
Kas gali pateikti staigmeną: Glenn Close | „Hilbilių elegija“
Šis mano spėjimas niekaip nepagrįstas aktorės vaidmeniu. Pripažinsiu, aš pats nemačiau ir žiūrėti „Hilbilių elegijos“ neketinu. Spėju, panašiai galvoja ir patys apdovanojimų komisijos nariai.
Bet Glenn Close gali laimėti visai ne dėl šio konkretaus vaidmens, o dėl fakto, jog tai jau aštunta jos nominacija. Pirmosios septynios neiššovė. Ir darosi jau truputį nepatogu. Taip nepatogu, kad prieš dvejus metus G.Close buvo favoritė laimėti už filmą „Žmona“ (ang. The Wife), kurio jūs greičiausiai nesate girdėję, ir girdėti neturėjote.
Laimei, tada prizą pasiėmė kur kas labiau nusipelniusi Olivia Colman. Tačiau visko gali būti – nepriklausomai nuo to, ką ir kaip ji šiemet vaidino, Close jau apsupęs įvaizdis, kad ji „Oskaro“ nusipelnė už karjeros nuopelnus.
Asmeninis pasirinkimas: Olivia Colman | „Tėvas“
Vargu, ar O.Colman turi daug šansų. Pirmą savo „Oskarą“ ji atsiėmė vos 2019-aisiais, taigi, ką tik. O „Tėve“ jai tenkantis vaidmuo reikalauja gan siauro emocijų diapazono – ji dukra, turinti taikstytis su realybės nuovoką prarandančio tėvo degradacija.
Bet paviršiniame liūdesyje britė sutalpina ir savigailą, ir pasidavimą, ir viltį, kad kažkaip viskas vis vien susitvarkys, ir suvokimą, kad tai neįmanoma. Talentingiausi aktoriai tą moka – jie geba beveik be žodžių priversti žiūrovą atjausti ne sintetinę, bendrą emociją (liūdna), bet individualią, niuansais praturtintą konkrečią emociją (kokiu būdu liūdna). Jie pirštu parodo į jausmą, ir kartu į tai, ką išvis reiškia jausti. O. Colman yra viena tokių aktorių.
Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.
